Mąstau, kodėl materialiam pavidalui skiriama tiek dėmesio ir kodėl mes taip nenorime būti kremuoti, gražiai supakuoti į urną ir kukliai išeiti iš šito pasaulio. Tikrai žinau, kad pati nenorėčiau būti taip palaidota ir man tiek vietos nereikės. Lietuviškose kapinėse žavi nebent negęstanti žvakučių šviesa porą dienų per metus - per Vėlines ir Visų Šventųjų dieną, bet visa, kas po tų dienų lieka – krūva stiklo ir plastiko šiukšlių – nėra joks pasididžiavimas mūsų papročiais ir tradicijomis. Be to, anapilin išėjusios sielos ne to iš mūsų tikisi, jiems svarbiausia – malda ir mūsų geri prisiminimai apie juos.

Na, bet jei mirusiesiems skiriama tiek daug vietos, tai bent jau būtų kuo pasigrožėti ir kitiems parodyti. Pavyzdžiui, į gražiausias ir žymiausias pasaulio kapines žmonės eina kaip į muziejų, meninių dirbinių parodą ar į kultūros centrą.

Prisiminiau porą žymiausių mano lankytų kapinių – Paryžiuje ir Barselonoje. Per-Lašezo kapinės (pranc. Le cimetière du Père-Lachaise) Paryžiuje užima 44 hektarus žemės, bet niekam to ploto negaila, nes tai ne tik mirųsiųjų pagerbimo vieta, bet ir skulptūrų, koplytėlių, istorinių paminklų, mauzoliejų ir kitų meno kūrinių centras.

Vaikštinėjau po vienas gražiausių mano matytų kapinių ir dairiausi, ar tikrai esu viena ir ar manęs kažkas nestebi. Apėmė toks jausmas, kad, rodos, suakmenėję verkiantys angelai mane iš pasalų seka, o šeimyninių koplytėlių duris pravers kokia pasiklydusi dvasia. Bet ne, tai gerbėjai suko ratų ratus ieškodami Editos Piaf, Oskaro Wilde’o, Jimo Morrisono, Šopeno ir kitų mirusiųjų dievaičių kapų. Juk čia palaidoti ne tik paprasti mirtingieji, bet ir daugybė įžymių žmonių.

Jimo Morrisono gerbėjai čia ėjo nešini alkoholinio gėrimo buteliais. Jie ne tik išgers, bet dalį į kapą supils,o butelį paliks ant antkapio – juk reikia dalintis žemiškom gėrybėm su atmintyje nemirštančiu dievaičiu.

Oskaro Wilde’o kapas anksčiau buvo nubučiuotas nenuvalomais lūpų dažais bei išpaišytas širdelėmis – tuo jis ir buvo išskirtinis, nepakartojamas ir bene pats žymiausias antkapis visose kapinėse. Buvo nuspręsta apsaugoti antkapį, nes lūpų dažai ardo paminklo akmenį, todėl jis buvo išplautas ir aptvertas, o už lūpdažinius pabučiavimus gresia daugiatūkstantinė bauda.

Editos Piaf kapas kuklesnis, bet visada nupuoštas gėlėmis, o Šopeno gerbėjai sunešė tiek puokščių, kad, atrodo, žymusis kompozitorius mirė visai neseniai. Tiesa, čia Šopenas palaidota be savo širdies, nes paskutinėje valioje išreiškė pageidavimą jam numirus širdį išvežti į Varšuvą. Paryžiaus kapinės pelnytai yra vienos lankomiausių pasaulyje ir ne šiaip amžinojo poilsio vieta, o kaip mažas miestelis savo istorijomis, įspūdingais paminklais ir kapinų gerąją dvasia.

O štai Barselonoje esančios Poblenou kapinės (ispan. El Poblenou) įžymios kvapą gniaužiančia „Mirties bučinio (ispan. El Peto De La Mort)“ marmurine skulptūra, kuri vaizduoja sparnuotą skeletą, bučiuojantį jauną žmogų. Žiūrėjau į skulptūrą kaip į mirties simbolį – labai liūdną, bet kartu ir gražų, juk kiekvienas, jaunas ar senas-, likimo kelyje esame lygūs ir kiekvienam sava mirties data, bet gyvename taip, lyg niekada nemirsime ir švaistome laiką taip, lyg jis nebūtų mums suskaičiuotas.

Be ypatingosios skulptūros čia buvo ir įspūdingi paminklai, gigantiški šeimyniniai antkapiai ir per visas kapines besidriekiantis krematoriumas-labirintas, kuriame ieškodama įdomiausių kūrinių šiek tiek pasiklydau. Krematoriume išdėstyti maži stikliniai langeliai, kurių šonuose palikta vietos porai gėlių puokščių. Vyresnio amžiaus moteris pasistūmė kopėčias ir užlipo į bene aukščiausiai esantį krematoriumo langelį, įstatė dvi puokštes gėlių ir nusileido žemyn. Tvarkinga, pagarbu ir neperkrauta, vainiko ir norėdamas nepastatysi. Tai bent kapinės, galvojau, tokios įdomios, sutvarkytos, pilnos meno kūrinių bei mistiškos – po šias kapines ekskursijos organizuojamos ir naktimis.

Grįžtu į lietuviškas kapines ir mąstau apie mūsų laidojimo papročius ir materialaus kūno kultą. Juk Šventajame Rašte aiškiai pasakyta, kad iš dulkės gimei – dulke pavirsi, tai kodėl mes, lietuviai krikščionys, bijom ta dulke išeiti iš pasaulio? Koks skirtumas, ar mes būsim kremuoti ar karste palaidoti, juk vis tiek būsim mirę? Kam mums tiek ploto kapinėse, nuobodžių vienodų paminklų, mirusiųjų palaikais užimtų laukų, kuriuos nelabai kas ir aplanko ir nelabai kam jiems rūpi, išskyrus porą dienų metuose?

O jei jau skiriame tiek daug vietos kapinėms, tai bent galėtume jas pastatyti tokias, į kurias žmonės ateitų pasigrožėti. Žinoma, kad mirusiuosius reikia pagerbti, bet galime rasti ir kitų šiuolaikiškesnių, įdomesnių, prasmingesnių ir ekologiškesnių būdų tai padaryti.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Klausiame Jūsų – o kokius skirtumus jūs esate pastebėję tarp kapinių laidojimo tradicijų Lietuvoje ir užsienyje? Galbūt šiemet lankydami artimųjų kapus pastebėjote ką nors neįtikėtino, atkreipėte dėmesį į išskirtinį antkapį? Pasidalykite mintimis el.p. pilieciai@delfi.lt.