Aš rašau tada, kai nebegaliu tylėti. Kai pasidaro bjauru, šlykštu. Kai norisi atverti akis. Kitiems ir sau. Aš nerašyčiau, jei neturėčiau beveik 90-metės „babytės“, kurios pensija 192 eurų. Visą gyvenimą sunkiai išdirbusios kolūkyje ir dar ant savo pečių laikiusios ūkelį namie. Kad vaikai ir anūkai turėtų, ką valgyti. Ji balsavo už socialdemokratus. Kai paklausiau, kodėl, sakė , „nespėjo vyrai visko padaryti, reikia jiems dar duoti laiko“. Ji nori iš santaupų iškelti savo jubiliejų. Jau turbūt paskutinį.
Nesikreipčiau į jus, naujieji Seimo nariai, jei mano „babytė“ nebūtų išdidi. Ji nori SAVO pinigų. Ji juos TIKRAI uždirbo. Tad priminkite man, kada ji pradės gauti tuos 400 eurų...?
Be pykčio, mieloji, be pykčio. Rašyk be pykčio ir net be intelektualios satyrikos. Nes tokia jautri riba tarp jos ir tikrųjų patyčių.
Aš nerašyčiau, jei ne mano vaikai. Paaugliai, kurie tuoj tuoj iškeliaus. Kur? Dar nežinau. Ir man nesmagu pripažinti pačiai, kad jų nestabdysiu. Nes noriu, kad jie būtų laimingi. „Nemėgstu piktumo“ – nuo mažumės reaguodavo į konfliktą dukra. Esu bloga mama – neišmokiau vaikų spręsti konfliktų. Nes tiesiog namie jų beveik nebūdavo.
Spaudimas, rėkimas, juodosios komunikacijos technologijos, atviros ir užslėptos patyčios viešojoje erdvėje prieš rinkimus – na, tiek to, politinė reklama, už rėmėjų pinigus. Bet, mielieji, po rinkimų – jau už mūsų, po kruopelę sunešančių biudžetą pinigus. Kur nukreiptos jūsų pastangos ir energija? Ar jūs mokate spręsti konfliktus? Ar norite juos spręsti?
Be pykčio, mieloji, be pykčio. Su meile ir rūpesčiu.
Kas iš jūsų be nuodėmės, temeta į mane akmenį. Ir manoji vaizduotė jau patraukliai piešia akmenų krušą. Pridėję ranką prie širdies, atsakykite sau, ar niekada neklydote. Ar VISKĄ žinote? Ar esate tobulas? Jei atsakėte į šiuos klausimus „Taip“, p. Landsbergiai, p. Karbauski, p. Butkevičiau ir visi kiti gražūs ir iškalbingi ponai, jūsų vieta ne čia. Ji – arba danguje, arba beprotnamyje.
Ir vėl mane užvaldė ji, intelektuali satyrika. Bet be pykčio, tikrai, be pykčio. Kodėl nebegaliu nerašyti dar? Todėl, kad nemėgstu prisitaikėlių, marionečių, bijau vagių ir melagių. Kad noriu, kad jie visi išskristų į Mėnulį. O mes, likusieji, padėtume vienas kitam išmokti gyventi draugiškai ir kartu kurti jaunąją demokratiją. Be pykčio, be baimės, net be intelektualios satyros.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!