Visa, ką užrašome, reikia atlikti labai atidžiai, nes tai, kas bus įspausta popieriniuose antkapiuose, visada bus plačiai atvėrusi sunkius vartus į savo didingą bei pražūtingą citatų sodą. Į tai, kas, kaip sakome minėdami vienos svarbiausių pasaulio knygų puslapiuose ištatuiruotus, „per Amžius“. Į tai, kas tikrai neišnyksta lyg jūros bangų nuplaunami žmonių pėdsakai; kas nesuvaidinta, tikra, ir, kaip minėjau – amžina.
Nemėgstu kai kurių rašytojų. Jie tik pyškina padrikus filosofijos-gyvenimo prasmės tomus absoliučiai be jausmo. Rašo rašo rašo. Bet nejaučia! Kaip gera. Akimirka. Pavyzdžiui aš, rašydama kelis šiuos sakinius, jaučiau tiek daug. Jaučiau, kaip tu, skaitydamas galvojai: na ir ką ji čia nusišneka? Bet gal ji teisi?
Ne itin mėgstu reikšti savo mintis „rimtai“, nes lietuviai linkę pirmiau surasti prie ko prikibt, vietoje to, kad įsigilintų į jiems siunčiamą žinutę. Ankščiau aš tikrai „sutardavau'“ su lietuvių kalbos leksika bei gramatika: rašiau eiles ir tiesiogine to žodžio prasme mėgavausi skaitydama lietuviškas knygas, atrasdama jose vis naujų, negirdėtų, įdomių žodžių bei ypatingai – metaforų! O kas dabar? Dabar visus tuos žodžius jau esu užmiršusi. Pradėjau daryti begales klaidų, nebesudėlioju minčių nei savo galvoje, nei ant popieriaus lapo ar pyškindama klaviatūra... Vis susimąstydavau, kodėl gi taip atsitiko, ir suvokiau tai būtent tada, kai manęs paklausė: o kodėl gi tu nerašai lietuviškai?
Tiesą pasakius, neturiu kam rašyti. Panašu, kad mano tautiečiai nė nesistengia kažko keisti, nors nuolat aimanuoja kaip viskas blogai, kaip nesiseka, kaip sunku. Be abejo, ką matai pasaulyje, tuo ir gyveni.
Pavyzdžiui, galiu tik nuspėti, koks procentas Jūsų, žiūrėdami į Moniką Šalčiūtę, mato tik jos iškilumus, bet aš asmeniškai regiu nuostabų žmogų, kuris, viliuosi, vieną dieną atsibus iš savo „pasakos'“ ir išnaudos turimą potencialą. Taip, teisingai perskaitėt, matau dar nesubrendusią, pasimetusią, tačiau kilnios „dūšios“ merginą, kuri rūpinasi kur kas daugiau nei kad tik pati savimi! Ji nedžiūgauja, sunėrusi pirštukus, kai kaimyno namas dega.
Labai myliu žmones, tikiu, kad drauge jie gali labai labai daug, tačiau savos tautos tuštybė, abejingumas ir egoizmas mane siaubingai liūdina. Tas nuolatinis nepasitenkinimas tuo, ką turi; gyvuliškas siekis dar, dar ir dar.
Na, ir kaip gi jūs sugebate būti nelaimingi, turėdami šitiek daug? Kodėl tik liga, nelaimė ar mirtis jums geba staiga atverti akis? Liūdni reikalai.
Tauta, atsibuskit. Jei jau manote, kad valdžioj tupi kvailiai, tai bent jūs nepasikiaulinkit ir būkit atidesni vienas kitam, sveikinkitės su kaimynais, šypsokitės ir padėkit prašantiems pagalbos. Juk tiek daug žmonių nešiojasi nuostabias bei pozityvias idėjas savo galvelėse – pasidalinkit jomis su pasauliu.
O žinot, kas bus smagiausia? Skaityti visus tuos apgailėtinus komentarus po šiuo mano pasisakymu.
Be abejonės, nusipelniau – juk nieko doro neparašiau... Iš karto prisiminiau kažkurioje J. Ivanauskaitės knygoje suraitytus žodžiu: „Numirėlis pateiktas ir prasideda spektaklis!'“ Tai – apie kaimynus, kurie šiaip juk tik abejingai prasilenkia, nė akių nepakeldami, tačiau vos kam nors įvykus susirenka ir pradeda klausinėti, rūpintis, graudentis. Tipinis lietuvaičio portretas – viskas „dzin“, bet jei kažkur kažkam nepasisekė, būtinai ateis pasižiūrėti (pabrėšiu – NE padėti, bet „įvertinti situaciją“). O jei jau visai supuvęs, tai dar ir spragėsių atsineš...
Apmaudu, kad kilnūs ir nuoširdūs žodžiai Jūsų sustabarėjusių kiautų jau senai nebeveikia – turėkite, ko užsiprašę. Prisidedu prie visų emigravusių – svetur žmonės šiltesni. Juk nuo emocinių speigų ir po brangiausia striuke nepasislėpsi.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti mintimis? Išdėstyti, ką jūs manote apie tautiečių charakterį? Rašykite el.p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Nuomonė“.