Daugelis atsimena filmo „Tarnybinis romanas“ veikėjos senmergės žodžius, kad ilgai draugavo su vaikinu, kol jis vedė draugę. „Nuo tada nebeturiu nei vaikinų, nei draugių“, – atviravo ji. Tikrovė pranoksta visas knygas ir filmus, tik nesakykite, kad taip negali atsitikti ir jums.
Bandau prisiminti, kaip praėjo metai, kai palikusi šeimos lizdą išsikrausčiau gyventi į kitą butą. Po ilgų kančių ir dvejonių pagaliau galėjau jaustis ori, rami, saugi. Niekada nepamiršiu to laimės jausmo, kuris apėmė tada, kai sėdėjau ant grindų ir valgiau ledus, jie buvo tokie skanūs.
Euforija ir pasididžiavimas savo ryžtu buvo kasdienybės džiaugsmas, jį tomis dienomis teikdavo net mažiausia smulkmena, priežastis. Jau po kelių dienų vakarais į duris ėmė skambinti vyras, net tada man vis dar buvo jo gaila, todėl nesakydavau nieko, o jis irgi sėdėdavo už stalo ir tylėdavo. Nenorėjau pyktis, todėl kantriai laukdavau, kol jis pats susipras ir išeis. Ir pagaliau sutiks išsiskirti oficialiai.
Dabar visur pilna patarimų, kaip elgtis tokiose situacijose, kaip ir kodėl nebūti „gera mergaite“, o tada padorus žmogus likdavo tokiu pat net po išdavystės.
Kai dar draugavome, mačiau ir visiems nebuvo paslaptis, kad jo tėvas turi meilužę. Anyta kantriai tylėjo, sakydavo, kad geriau paspringti pirmu kąsniu, tai reiškė, kad išsiskyrus visiems trims tektų stumdytis tame mažame bute. Baisiausia man buvo tai, kad jis net nesislapstė, skaudino ir žemino savo moterį. Per jos, anksti palikusios šį pasaulį, laidotuves, girdėjau, kaip žmonės tarpusavyje šnabždasi, netikėdami, kad vyro gausiai liejamos ašaros nuoširdžios.
Skaudi mamos netektis, su kuria jis ilgai nesusitaikė, pakeitė mūsų santykius.Vyras vis mažiau laiko būdavo namuose, elgėsi grubiai ir egoistiškai, o į mano priekaištus atsakydavo pasiteisinimu savo nelaime. Kai išsiunčiau sergančiam sūnui nupirkti vaistų, grįžo tik po trijų dienų. Neturėjau tikėti, bet tikėjau jo pasiteisinimais, kol vieną dieną pasirodė moteris, kuri man „atvėrė akis“, nes papasakojo apie vyro romaną, kuris buvo mezgamas man už nugaros.
Kai vakare žiūrėdavau televizorių, jis visada išeidavo į kiemą parūkyti ir paplepėti per tvorą su kaimyne. Negalvojau nieko blogo, net kai užtrukdavo valandą. Keista būdavo, kad atlapojęs iki galo duris, garsiai man priekaištaudavo dėl visko, bet net tada neįtariau, kodėl tie spektakliai vyksta. Kai viskas paaiškėjo, buvo skaudu, bet mes sugebėjome po metų susitaikyti ir rasti sprendimą, kaip toliau gyventi ir ką daryti. Galima ieškoti kaltų, galima pasimokyti iš klaidų, net svetimų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Mylimojo ar mylimosios išdavystė – skaudi patirtis, dažnai visiškai apverčianti gyvenimą. Nors neištikimybė – itin nemaloni, ryžtingiems žmonėms dažnai pasiseka apie ją pamiršti, rasti naują meilę ir judėti į priekį. Bet ką daryti, kai smūgis – dvigubas, o išduotas buvai dviejų mylimų žmonių, jiems nusprendus būti kartu?
Deja, DELFI skaitytojai ne kartą yra dalijęsi skaudžia patirtimi, kai teko susitaikyti su dviejų mylimų žmonių netektimi.
Viena mergina pasakojo, kad su jos mylimuoju pradėjo draugauti jos geriausia draugė.
„Po mėnesio kančių viena pažįstama draugė pasakė mačiusi mano vaikino automobilį prie mano geriausios draugės namų. Buvau šokiruota ir neiškentusi paskambinau tai „geriausiai“ draugei ir pasiūliau susitikti. Susitikusi su ja nevyniojau žodžių į vatą ir paklausiau, ar tiesa, kad mano vaikinas buvo pas ją. Ji pradėjo sakyt: „Juk jūs seniai išsiskyrėte, kodėl negaliu būti su juo, jis mane myli, o ir aš jam neabejinga, neturiu dėl ko atsiprašinėti tavęs. Aš nežinojau kad jis tau taip vis dar rūpi.“ Tokie jos žodžiai sudaužė mano širdį“, – anksčiau skiltyje DELFI Pilietis yra rašiusi ji.
Kita moteris tikino, kad jos vyras ją išdavė su savo seserimi.
„Namus palikus paskutiniam svečiui, pati šokau į automobilį ir nulėkiau prie pokalbio telefonu metu girdėto viešbučio. Ten pamačiau savo vyro automobilį. Ėjau prie jo, kai tuo metu pro viešbučio duris pamačiau išeinant savo seserį, meiliai prisiglaudusią prie mano vyro. Man pasidarė bloga, nualpau“, – skaudžią patirtį yra pasakojusi moteris.
Tema – skaudi, todėl prašome Jūsų pasidalyti patirtimi ir papasakoti, kaip tokioje situacijoje elgėtės, atsigavote po apgavystės, patarti išgyvenantiems ar išgyvenančioms tą patį. Kaip atgauti pasitikėjimą savimi ir kitais, apsidrausti, kad tokia nelaimė gyvenime nebenutiks? Kviečiame pasidalyti savo mintimis ir istorijomis, kurias publikuosime anonimiškai.
Trijų patirčių autoriams padovanosime 3 mėn. pasirinkto DELFI grupės žurnalo prenumeratą!
Laimėti galite savo istoriją siųsdami dviem būdais – arba spausdami pilką mygtuką žemiau arba rašydami laišką el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Santykiai“ Jūsų anonimiškumą garantuojame.