Galima uždirbti milijoną, bet galima lengvai jį ir išleisti. Ar pats pinigų leidimo faktas yra svarbus, ar gyvenimo kokybė? Kartais susidaro įspūdis, kad vaikystė niekada nesibaigia. Vis žaidžiame ir išdykaujame būdami suaugę, tik su rimtomis veido išraiškomis.

Uždirbame daugiau tam, kad įsigytume brangesnių žaislų. Dirbdami kažkur toli nuo vaikystės namų, netenkame bendravimo su artimaisiais, su draugais tam, kad galėtume pasipuošti brangiais prekiniais ženklais kaip mums diktuoja žurnalai, kad galėtume važiuoti prabangiame automobilyje kaip rodoma filmuose arba gyventi bute, kuriame, kaip mums pardavėjas pasakė, yra prestižas gyventi.

Bet ar nėra taip, kad esame iškeitę tai, ką vadiname gyvenimu, į vergovę daiktams ir prekybininkų sukurtoms iliuzijoms? Ar tikrai verta ir naudinga lenkti nugarą dėl daiktų ir apgaulingo prestižo? Aš nekalbu apie žmones, kurie išvyko, kad realizuotų savo svajones, dirbtų tam tikrose kompanijose ir su tam tikrais projektais, kurie Lietuvoje tiesiog nevykdomi.

Kalbu apie paprastus mirtinguosius, kurie po darbų laiką leidžia paprastai, o gal ir labai nepatogiai, gyvendami susispaudę po keliolika žmonių viename name. Ar tikrai verta? Ar tikrai? Malonus tas jausmas nusipirkti daiktą (kurio vertę mums įrodė TV arba žurnalai) ir pajusti, kad gali sau tai leisti, bet ar tai nėra tas jausmas, kurio poreikį mums įpiršo? Nejaugi gyvenimo kokybė priklauso nuo daiktų gausos?

Buda yra pasakęs, kad kančios priežastis yra troškimai. Ir panašu, kad troškimai vartotojų visuomenėje neturi nei galo, nei krašto. Ar ne tos pačios troškimų kančios genami žmones dirba nemėgstamus darbus, toli nuo savo šaknų, išlėkę „užsikalti“? Ir ar supratę, kad ta kančia nesitraukia, apsikrovę brangiais žaislais, lieka nuščiuvę ir imasi kito, didesnio „laimės“ projekto?

O jei prieš atiduodant savo pinigus už daiktus ar paslaugas užduotumėte sau klausimą, ar tikrai man to reikia? Ar tikrai verta iškeisti savo gyvenimo valandas, kurių nesusigrąžinsiu, į šį daiktą? Ar tikrai šio daikto vertė yra tokia didelė? Galima pamatyti labai daug nuostabių atradimų suvokus, kad dirbi ne tą darbą, gyveni ne savo vietoje, be savų žmonių. Tada nusišypsai ir suki namo. Ten, kur širdis džiūgauja ne dėl įsigyto daikto, o dėl jausmo, kad esi savo vietoje.

Daugelis žino šį jausmą. Ir tikiu, kad vis daugiau tautiečių patrauks namo, bet jau ne žaisti daiktų turėjimo žaidimų, o gyventi savo šalyje, kurioje jautiesi gerai. Butanas tai jau daro. Lietuviai gabūs. Sugebėsime ir mes. Ir taip paliksime statistikos viršūnes, kur rašoma apie didžiausią emigraciją, didžiausią savižudybių skaičių ir svaiginimąsi.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Prašome Jūsų, lietuvių, gyvenančių svetur, pasidalyti – kokiomis sąlygomis jūs gyvenate užsienyje? Rašykite pilieciai@delfi.lt su prierašu „Emigrantas“ ir pasidalykite savo patirtimi, išreikškite nuomonę!