Automobilius palikę atokioje vietoje, su kuprinėmis ant pečių per mišką nukeliavome iki poilsiavietės. Pasistatėme palapines, įkūrėme stovyklavietę. Vaikinai pririnko sausų medžių šakų, kurias panaudojome laužui įkurti. Kas smagiai plepėjo prie aitrios ugnies, kas turškėsi vandenyje. Oras buvo nuostabus: saulutė meiliai glostė veidus, vėjelis švelniai kedeno plaukus. Žvelgiau į tolį: ežero bangos ramiai tyvuliavo, aplink čiulbėjo paukščiai.

Mačiau, kaip ežere žmonių kompanija smagiai plaukiojo valtimi. Staiga ši idilė dingo: nežinia iš kur užslinko juodas debesis. Ėmė krapnoti lietus. Lietaus lašai darėsi stipresni ir stipresni. Pagriebę daiktus kai kas nulėkė po medžiais, kiti įlindo į palapines. Tikėjomės, kad lietus greit praeis.

Mūsiškiai vaikinai vis dar šėliojo vandenyje. Kažkur tolumoje pasigirdo atidundantis perkūnas. Žvarbus vėjas skverbėsi pro medžius, lietaus lašai negailestingai talžė kūnus. Net ir mūsų vaikinai pabūgo ir išlipo iš vandens. Žinojome, kad per audrą negalima slėptis po medžiais, tačiau neturėjome, kur daugiau pabėgti. Atrodė, kad dangus maišosi su žeme. Viena iš ežere plaukiojusių valčių pasuko mūsų – jiems artimiausio kranto – link. Mačiau, kad joje plaukia du vaikinai ir mergina. Pasiekę krantą, visi kvatodami nubėgo po artimiausiais medžiais.

Staiga dangų perskrodė šviesos blyksnis ir pasigirdo kurtinantis garsas. Atrodė, kad žemė sujudėjo. Šviesa trumpam apakino, ausyse pasigirdo zvimbimas. Nesupratome, kas įvyko. Staiga pamačiau, kad vienas vaikinas iš nepažįstamųjų kompanijos guli ant žemės. Netoliese stovėjusios merginos ėmė klykti nesavu balsu. Nesu medikė, tačiau supratau, kad įvyko kažkas siaubinga. Turėjau padėti jam. Pribėgau ir atsiklaupiau ant šlapios žemės šalia vaikino. Lietaus lašai skaudžiai aižė veidą. Bandžiau užčiuopti vaikino pulsą, tačiau veltui. Jis buvo be sąmonės... Jo gyvybė buvo mūsų rankose... Reikėjo kažką daryti.

Staiga galvoje sušmėžavo pirmosios pagalbos kursai, kuriuos buvau lankiusi. Puoliau spaudyti krūtinę ir daryti įpūtimus. Laikas lyg sustojo. Nemačiau, kas vyksta aplinkui. Nieko negirdėjau, nieko nejaučiau. Buvo tik jis ir aš – privalėjau atgaivinti tą vaikiną. Nežinau kodėl, tačiau viduje jaučiau, kad man pavyks. Tačiau laikas bėgo, o mano pastangos buvo bevaisės. Jutau, kaip jėgos mane apleidžia. Tuomet apsidairiau ir supratau, kad esu ne viena. Mano draugai, nepažįstamieji stovėjo šalia iš baimės išpūtę akis. Staiga vėl pamačiau dangų nušviečiantį liepsnos žybsnį, pajutau iki kaulų besismelkiantį vėją, šaltus lietaus lašus. Norėjau paprašyti padėti, tačiau negalėjau nieko ištarti – rodos, kad burnoje užstrigo žodžiai. Visi lyg surakinti sunkiausiomis grandinėmis ir negalėdami pajudėti iš vietos stebėjo mus. Vis dar dariau paspaudimus, bet jie silpnėjo. Iš beviltiškumo man ištryško ašaros. Galvoje ėmė suktis mintis, kad tai pabaiga... Kad mirtis ateina...

Ir tuo metu vaikinas sujudėjo! Jis atgavo sąmonę! Sunkiai, pasiremdamas rankomis, atsisėdo. Jis nesuprato, kas įvyko. Padėjome jam atsistoti, nes pats nepajėgė. Žinojome, kad reikia kuo greičiau jį nugabenti į ligoninę. Tačiau, kaip anksčiau minėjau, šis įvykis nutiko gana seniai, buvo dar sovietiniai laikai... Tuo metu neturėjome nei mobiliųjų telefonų, nei kitokio ryšio priemonių, kuriomis galėtume išsikviesti pagalbą. Artimiausia sodyba buvo ganėtinai toli, būtų tekę ilgai eiti per mišką. Audra vis dar tęsėsi. Buvo nesaugu nei likti čia, nei eiti kur nors tolyn. Bet padėti žmogui reikėjo. Jo draugas ir aš pasisiūlėme kartu keliauti. Taip visi trys nuėjome ilgą kelią iki palikto automobilio ir nuvykome į ligoninę. Medikai negalėjo patikėti, kad jis išgyveno. Palikus vaikiną gydytojų priežiūroje, dar ilgai negalėjau jo išmesti iš galvos. Per tą sumaištį nepaklausiau net jo vardo...

Prabėgo daugiau nei metai. Vieną gražią dieną nusprendžiau aplankyti tetą: ėjau Vilniaus senamiesčiu, kai netikėtai pamačiau tą patį vaikiną. Pribėgau prie jo ir paklausiau, kaip sekasi. Iš pradžių jis manęs nepažino. Tačiau jam priminiau apie tą siaubingą dieną prie ežero. Jis nustebo mane sutikęs ir pasiūlė kartu nueiti į Senamiesčio kavinukę išgerti kavos. Mudu ilgai apie viską kalbėjomės: apie tą įvykį prie ežero, jo ilgą sveikimą, gyvenimo prasmę. Pokalbis užsitęsė iki vakaro, nenorėjom išsiskirti. Susitarėme susitikti kitą dieną. Taip mūsų bendravimas tęsėsi kurį laiką, kol supratome, kad vienas kitam jaučiame simpatiją. Galiausiai atšokome savo vestuves. Tad štai kokį pokštą mums iškrėtė likimas!

Galima sakyti, kad diena, kai buvome visai šalia didelės tragedijos, buvo viena iš geriausių dienų mano gyvenime: išgelbėjau gyvybę ir atradau savo žmogų...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Tikriausiai kiekvienas yra patyręs akimirką, kuri pakeitė jo gyvenimą – netikėtoje vietoje sutiktas žmogus tapo gyvenimo meile, per atsitiktinumą priimtas sprendimas išgelbėjo gyvybę ar keista nuojauta padėjo nepriimti viską galėjusio pakeisti neteisingo sprendimo.

Žinai, ką tai reiškia? Papasakok apie ypatingą savo gyvenimo atsitikimą mums ir laimėk puikių prizų – „iPad mini“ planšetę, skrydį oro balionu arba apsilankymą su nakvyne Pakruojo dvare!

Siųsk savo mintis naudodamasis pilku mygtuku čia arba el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Konkursas“ ir lauk rugsėjo 1 d.!