Gyvenau gatvėje, prašydavau išmaldos, rinkdavau butelius, ir visa tai tam, kad galėčiau įsigyti narkotikų. Buvau nuo jų priklausomas. Atrodė, kad neturiu jokios ateities, bet klydau. Ir kai mažiausiai to tikėjausi, likimas man numetė gelbėjimosi ratą.
Narkotikų pabandžiau dvyliktoje klasėje. Vakarėlių metu būdavo ne tik alkoholio, bet ir žolės. Tarp visų vakarėlių dalyvių visada būdavo nedidelė dalis, kuri pirmenybę teikė būtent šiam narkotikui. Kartą pabandžiau ir aš. Pradėjau rūkyti dažniau, žinoma, tik vakarėlių metu. Su ta nedidele dalimi tapome gerais draugais ir žolė palaipsniui tapo kasdienybe. Šiam pomėgiui išleisdavau didžiąją dalį pinigų, kuriuos gaudavau iš tėvų. Visai atitolau nuo senųjų draugų, susiradau naujų, kurių prioritetas buvo narkotikai. Vieno vakarėlio metu atsirado žmogus, kuris turėjo heroino. Turėjau tvirtą nusistatymą prieš tokio pobūdžio narkotikus – juk vartoti heroiną tai narkomano užsiėmimas. Deja, draugų kompanijos paragintas, pabandžiau. Vėliau tokių pabandymų buvo vis daugiau.
Baigęs mokyklą niekur nestojau. Įtikinau tėvus, kad tiksliai nežinau, ką noriu studijuoti, todėl metus laiko kur nors padirbėsiu ir per juos galbūt pavyks apsispręsti. Darbo taip ir nesusiradau, o pinigų narkotikams reikėjo vis daugiau. Pradėjau vogti iš tėvų pinigus. Iš namų nešdavau ir parduodavau daiktus, kurie turėjo bent kokią vertę.
Dažnėjant vartojimui susipažinau su tikrais narkomanais. Jeigu bendravimas su jais anksčiau mane būtų gąsdinęs, tai dabar juos priėmiau visiškai ramiai. Man rūpėjo tik viena – gauti heroino.
Kai tėvai suprato, kas vyksta, susipykome. Persikėliau pas draugą, kuris taip pat vartojo. Vėliau pas kitą – taip basčiausi kelis mėnesius. Vėliau prasidėjo nakvynės namai ir gyvenimas gatvėje. Pinigų gaudavau įvairiausiais būdais, dažniausiai prašydamas išmaldos. Toks, koks buvau, negalėjau ir nenorėjau eiti nei pas tėvus, nei pas buvusius senuosius draugus.
Taip gyvenau dvejus metus. Neturėjau jokių planų, jokių svajonių. Buvau gyvas tiek, kiek gyvas buvo mano organizmas, visomis kitomis prasmėmis jau buvau miręs. Ir tada, kai net negalėjau to tikėtis...
Buvo eilinė diena, kai atėjau pavalgyti į vieną įstaigą Vilniuje, kuri maitindavo benamius. Ten dažnai dirbdavo savanoriai. Tą dieną ten dirbo ji – Miglė (vardas pakeistas). Ji man davė maisto ir mes pasikalbėjome. Ji nežiūrėjo į mane su panieka, nežiūrėjo ir su gailesčiu (žvilgsniai prie kurių buvau pripratęs). Ji žiūrėjo į mane kaip į žmogų, kalbėjo kaip lygus su lygiu. Ji man iškart patiko, tačiau tuo pačiu suvokiau, kas aš esu. Ir tada manyje kažkas pasikeitė.
Narkotikus vartojau ir toliau, bet pradėjau galvoti. Galvojau apie Miglę ir apie save. Tas galvojimas privedė prie to, kad kreipiausi pagalbos. Supratau, kad daugiau nenoriu taip gyventi. Pradėjau gydytis, grįžau pas tėvus. Visą tą laiką bendravau su Migle, ji mane palaikė. Jaučiau labai stiprią motyvaciją stengtis, net ne tiek dėl savęs, kiek dėl jos. Laikui bėgant susiradau darbą ir grįžau į normalų gyvenimą.
Nors narkotikų nevartoju jau trejus metus, tačiau minčių apie juos išlieka. Specialistai sako, kad tai yra priklausomybė, nuo kurios visiškai pasveikti praktiškai neįmanoma. Išmokau gyventi su tomis mintimis, priimu tai kaip nepaneigiamą duotybę. Tačiau aš nepasiduosiu.
Dabar mano galvoje pilna planų ir svajonių. Kartais net sunku patikėti, kad buvau visiškame dugne ir sugebėjau išsikapstyti. Ir labiausiai už tai esu dėkingas savo būsimai žmonai – Miglei. Dabar tikiu, kad nėra nieko neįmanomo. Nebijokite svajoti! Nėra jokios priežasties, kodėl Jūs neturėtumėte siekti kiekvienos ryškios žvaigždės savo horizonte!
Tekstas skirtas konkursui „Atsitikimas, pakeitęs mano gyvenimą: tai buvo geriausia mano gyvenimo diena“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Tikriausiai kiekvienas yra patyręs akimirką, kuri pakeitė jo gyvenimą – netikėtoje vietoje sutiktas žmogus tapo gyvenimo meile, per atsitiktinumą priimtas sprendimas išgelbėjo gyvybę ar keista nuojauta padėjo nepriimti viską galėjusio pakeisti neteisingo sprendimo.
Žinai, ką tai reiškia? Papasakok apie ypatingą savo gyvenimo atsitikimą mums ir laimėk puikių prizų – „iPad mini“ planšetę, skrydį oro balionu arba apsilankymą su nakvyne Pakruojo dvare!
Siųsk savo mintis naudodamasis pilku mygtuku čia arba el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Konkursas“ ir lauk rugsėjo 1 d.!