Jau išlipusi oro uoste aš liepsiu mergaitėmis, sėdinčiomis poste, nustoti aptarinėti atskrendančių žmonių drabužius ir norėsiu matyti daugiau vyresnio amžiaus darbuotojų.
Manęs nesugraudins vyrai, besidairantys į bendradarbių užpakalius.
Paeisiu du metrus nuo oro uosto vartų – man jau teks priminti vietiniam verslininkui, nuomojančiam automobilį, apie jo pareigą susimokėti mokesčius. Visus ir laiku, arba atsisveikinti su verslu.
Tas duobėtas kelias, kuriuo aš važiuosiu, mane nuves į kelių tiesimo įmonę, kurios savininkui man teks priminti, kad net man gyvenant Anglijoje pasiekė ausis gandas, kaip Lietuvoje yra sudarinėjami karteliniai susitarimai, norint laimėti konkursus.
Deja... Man grįžus į Lietuvą, aš nebenorėsiu girdėti tokiu dalykų.
Ten, man keliaujant namo, sustojus pakelės užeigoje, aš norėsiu matyti ne tik besišypsančius darbuotojus, bet ir atgailaujantį verslininką, nes jis, jaunas būdamas, pardavinėjo falsifikuotą degtinę ir kontrabandines cigaretes.
Jūs supraskite, jei aš gerdama mineralinį vandenį išgirsiu greitai pralekianti automobilį, jūs man negalėsite girti pasakyti, kad aš esu vietinės STT direktoriaus pavaduotojas, man tai nepadarys jokio įspūdžio.
Manęs nenustebinsite, mieli verslininkai, savo apsimestiniu gerumu, per Kalėdas veždami pasibaigusio galiojimo dantų pastą į vaikų namus, teks parodyti nuoširdžią meilę vaikams ir savo šaliai.
Aš tikrai nestovėsiu už durų nei savivaldybėje, nei jos įmonėse, ir neklausysiu, kaip jie plepa apie asmeninius reikalus darbo metu, nes aš norėsiu išgirsti ir pamatyti jų sodybas.
Man daug pasakojo emigrantai apie sukauptus turtus ir investicijas į sodybas, aš norėsiu pakelti kiekvieną dokumentą departamente ir į jį pasižiūrėti pati.
Nebebus taip, kad žemės matininkas geria kartu su verslininku, o rytoj jam perkelia žemes ten, kur nori jis. Nebebus taip, kad advokatas geria su teisėju vakare ir aptarinėja bylą, o iš kito rajono atvykęs doras jaunas teisininkas nesupranta, kodėl jis pralaimėjo ją.
Tikrai taip nebebus, kad penktadienį chirurgas, gavęs kyšį, pirmadienio ryte dar pusgirtis grabinės seseles lifte.
Nebebus taip, kad buvęs komunistėlis dabar vadovauja seniūnijai, o sena močiutė rauda, nes nėra šarvojimo salės arčiau nei 50 km nuo jos trobos. Ir tikrai nebebus taip, kad verslininkas gąsdins močiutes, supirkinės žemes, man nepasakysite, kad jūs tremtinių vaikai ar apsimestinai pastatėte kryžių kaime.
Girtas lentpjūvės vadovas nebevažinės traktoriumi ir nebekirs miškų už dyką užsieniečiams. Net Seimo narys turės stovėti nuleidęs akis prieš mane, bijodamas ir drebėdamas, kad man netektų įvardinti jo nuodėmių.
Nes aš nesu ta, kurią galimą išgąsdinti, papirkti, įbauginti, aš nesu ta, kuriai galima paskambinti ir pasakyti, kad aš pažįstų tą erkę ar aną parazitą. Manęs tai nesužavės ir neišgąsdins. Manęs neišgąsdins nei girtas sutuoktinis, smurtaujantis prieš savo silpną žmoną, nei pedofilas, nei kišeninis prokuroras.
Bet aš galiu jus išgąsdinti, nes teks keistis, teks tobulėti, teks dirbti, daug. jums, o ne man. Aš tik rodysiu pirštu, kur ir kaip jūs turėsite atstatyti tai, ką sugriovėte, kol manęs nebuvo. Ne aš atvyksiu jums pastatyti naujos ir gražios valstybės, o jūs tai padarysite. O aš jums padėsiu.
Tai ar tikrai norite pamatyti tai? Tikrai norite, kad aš ateičiau? Sugrįžčiau?
Atminkite, jūsų baisiausias kada susapnuotas košmaras, baimė, valdanti jus, gali tapti kasdienybė. Kur tada jūs bėgsite, kur emigruosite?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!