Anglija.lt skaitytojas, samprotavęs apie tai, kad jaunystėje skyrė mažai dėmesio mokslams, dabar grįžta prie kasdienybės – kiekviename darbe randamų problemų ir neišvengiamų susidūrimų su viršininku. Apie tai, kaip skaitytojui toliau sekasi gyvenimas emigracijoje – jau ketvirtoje jo dienoraščio dalyje.
Anksčiau rašytame dienoraščio skyrelyje jau minėjau, kad planuoja atvykti šefas. Nedaug per savo gyvenimą turėjau šefų, jų nebijojau, bet į akis nešokau ir visada laikiau deramą atstumą. Niekada neperžengiau ribos, už kurios prasideda draugystė, nes ta samprata paskatina šefą uždavinėti nepatogius klausimus, į kuriuos draugu tapusiam pavaldiniui nepatogu neatsakyti.
Man pavykdavo išvengti draugystės, nes stengiausi sekti Ernesto Hemingvėjaus nuoroda –„Nesinervink, nelįsk į akis, nekurk intrigų, nereikalauk to, ko niekada negausi. Imk tai, ką duoda, gerai dirbk savo darbą ir nugyvensi ilgą laimingą gyvenimą“. Na, bet čia – literatūrinė vaga, o gyvenimas aria savo vagą.
Ryte nutempiau porą priekabų, sutvarkiau namus ir laukiau, kada šefas perspės apie atvykimą telefono skambučiu ar beldimu į duris, tačiau valdžios kaip ir viešpaties keliai nežinomi. Norėjo atvykti netikėtai, slaptai, inkognito, kaip Gogolio revizorius, bet neišdegė – kelininkai pakišo kiaulę. Nuo dešimtos vakaro uždarė į mūsų miestelį vedantį keliuką remontui. Šefas, važiuodamas aplinkkeliais, tamsoje pražiopsojo kažkokią nuorodą ir pasiklydo. Šaunuoliai kelininkai, nėra čia ko naktimis baladotis, kai jie dirba.
Paklydėlis paskambino, paaiškinau, kaip važiuoti, ir netrukus pasirodė viršininkas su dar vienu viršininku. Neišsigandau ir nepuoliau virti cepelinų. Kadangi neperspėjo, tai vakarienės gavo tik porą sumuštinių ir arbatos. Neišlepę – to visiškai užteko.
Vadovai yra blogi arba geri. Tie, kurie per vidurį, tai tiesiog kažkokio ypatingo pono giminaičiai.
Blogas vadovas tuoj, nepaisant vėlyvo vakaro, pradėtų kamantinėti, kas, kaip, kodėl ne taip, kaip jis norėjo, nori ar norės.
Tas, kuris per vidurį, arogantiškai papūtęs lūpas pasakytų „Man čia nepatinka“ ir išvažiuotų į penkių žvaigždučių viešbutį.
Geras vadovas... Net nepaklausė, kaip ką darau. Pakalbėjome apie namus, gyvenimą, truputį apie ateities planus, pasakė: „Daryk viską, kaip tau atrodo geriau, na, o jei kas bus blogai, bendromis jėgomis pataisysime. Kolkas viskas OK. Dar tik firmos kūrimo pradžia, kaip susitvarkysi savo „ūkį“, taip ir turėsi, svarbu, kad pats jame susigaudytum. Pasitikiu.“ Smulkmena, bet maloni.
Nors jau buvo vėlyvas vakaras, bet neiškenčiau neparodęs gudrios lentelės, prie kurios sėdėjau porą naktų. Labai sudomino. Ypač sudomino nestandartinė veikla, kurią pradėjau vykdyti savarankiškai, ir surašyti į lentelę pirmieji tos veiklos rezultatai. Direktoriui labai patiko, kad labai sumažėjo grynųjų pinigų naudojimas ir kad per porą savaičių paaiškėjo šiokia tokia finansinė nauda. Visos įmonės mastu – smulkmena, bet maloni.
- Matau, draugauji su „Excel‘iu“? - paklausė paslaptingai šypsodamasis.
- Ne tik draugauju, bet paskutines kelias naktis ir miegu su juo, – atsakiau nieko blogo nepagalvojęs.
- Puiku. Aš tau taip pat atsiųsiu viena gudrią, sudėtingą lentelę. Tikiuosi, kad praleidęs su ja kelias naktis perprasi, na, o jei ne – padėsiu.
Supratau, kad įkliuvau, bet trauktis nebuvo kur. Dar pakalbėjome apie šį bei tą ir nepastebėjome, kaip per virtuvę lyg juoda katė tyliai praslydo tas magiškas mano atskaitos taškas „angliškas vidurnaktis“.
Palinkėjau valdžiai labos nakties ir nuėjau truputį numigti, nes po kelių valandų reikės dviratuku minti į aikštelę. Grįžęs po darbo apie pietus šefo neberadau. Paliko, ką buvau prašęs, ir išvyko. Matyt, tiko, kaip ir ką visas kolektyvas bendromis jėgomis daro.
Šefas neapgavo. Po kelių dienų elektroniniame pašte radau lentelę. Atvirai pasakysiu, tikėjausi kažko baisaus, o čia... Matyt, šefas pajuokavo. Nei baisumo, nei sudėtingumo nepamačiau, pamačiau tik, kad labai graži, spalvota. Paprastai tariant, vairuotojų pasikeitimo grafikas. Kiekvienas nuspalvintas, kiekvienas „prisegtas“ prie automobilio – gražu, net akyse mirga.
Nepaisant mirgėjimo tuoj pastebėjau, kad daug kas nesiderina su realia padėtimi. Manau, visi sutiksite, kad kabinete prie kompiuterio atrodo vienaip, o priešakinėse linijose viskas klostosi kitaip. Ėmiausi taisyti, bet tuoj susidūriau su viena problema. Paskutinį kartą spalvinau dar mokykloje mediniais pieštukais, o čia tokių neradau. Ką vyrai daro kai nežino kaip nuspalvinti to, kas prieš nosį?
Daltonikai ramiai užsideda rožinius akinius ir nesuka galvos dėl kažkokių ten spalvų. Pataikūnai tiesiog ieško, kurios spalvos daugiausia. Vadinasi, ta šefo mėgstamiausia, ir viską spalvina ja. Na, o eiliniai darboholikai... Ne, neskambina žmonai, o įrankių juostoje susiranda pasvirusį kibirą ir pradeda spalvinti taip, kad net kompiuteris girgžda. Prispalvinau. Gražesnė už šefo gavosi. Todėl šefas kilniaširdiškai patikėjo tas spalvas pačiam perkelti į pilką vairuotojų kasdienybę.
Pasirodo, du vairuotojai, neatsižvelgdami į kitus kolegas, į ekonominius apsektus, vieną lėtesnį padarydami „kraštiniu“, susiplanavo sau palankų ala grafikiuką.
Mandagiai pasakiau, kad taip nebus, ir pabandžiau paaiškinti kodėl. Nespėjau. Užsivedė. Ilgai klausiau standartinio, pikto ir triukšmingo vairuotojo monologo. Taip, būtent monologo. Kartą pabandžiau paaiškinti situacija, bet... Kai žmogų užvaldo pyktis, geriau nesivelti su juo į diskusiją, nekaitinti aistros, o leisti išsilieti. Kantriai klausiau. Išgirdau daug negražių žodžių ir įvairių kaltinimų, bet sprendimo nepakeičiau. Blogas vadas, kuris atšaukia savo sprendimą, tiesa, direktoriai gali kaitalioti informaciją, tam jie ir direktoriai.
Susitikus po kelių dienų viskas buvo tiesiog puiku. Kadangi į pyktį neatsakiau pykčiu, tai lyg nieko ir nebuvę. Skrisdamas namo kolega draugiškai paspaudė ranką ir pasakė: „Nepyk, truputį stogą nurovė, tai išsiliejau.“ Smulkmena, bet maloni abiem.
Taip, tikrai čia buvo smulkmena. Tikras šokis su kardais prasidėjo, kai reikėjo sudėlioti keliones namo ir atgal į darbą visiems. Juk žmonėms atvykti-nuvykti į Angliją, tai ne dviračiu numinti į vakaruškę Balbieriškyje. Kaip sudėlioti, kai keletas yra pasiryžusių prisitaikyti, keletas turi nusistatę griežtas datas ir nė per žingsnį nuo jų, o keletas nenori jokių grafikų, nes juos daro ne jie patys, o kažkoks naujai atsibeldęs buvęs furistas.
Paprašiau dviejų kolegų padirbėti ilgiau, vietoj įprasto šešių savaičių termino, kad pridengtų kitų užsispyrusių kolegų išvykimą, nes įmonė savo veiklą pradėjo visai neseniai ir vairuotojai dar „neįsivažiavo“ į standartinį grafiką 6/2. Iš karto perspėjau, kad neskubėtų, pagalvotų, pasitartų su šeima, o jei nesutinka, tada ieškosiu kitų variantų.
Malonu, abu sutiko. Sudėjau viską į spalvotą šefo lentelę, su palengvėjimu atsipūčiau, nusiunčiau į centrą, surašiau konkrečiai, kada kam užsakyti bilietus, kas kada į kokį automobilį sės ir pakabinau grafiką pačioje garbingiausioje vietoje – virtuvėje prie baro.
Firmoje, kurioje dirbau prieš tai, buvo įprasta, jei davei žodį, tai jo ir privalai laikytis. Todėl kai po savaitės du vairuotojai pareiškė:
- Mes pamąstėme ir nebenorime dirbti pagal tą grafiką, o sudarėme savo grafiką. (nors būtent dėl jų ambicijų teko prašyti kitų padirbėti ilgėliau)
Neminėsiu visų niuansų, bet pradžioje pagalvojau, kad jie juokauja, nes paprašė, kad pats paskambinčiau į centrą ir pasakyčiau, kad reikia sudaryti naują grafiką . Kai supratau, kad nejuokauja, norėjosi tėviškai paimti diržą, nes abu „mąstytojai“ tiko man į vaikus.
Griežtai pasakiau, kad nieko nekeisiu, o jei nori pakeitimų, tegu patys kreipiasi į centrą. Jei ten atsižvelgs į jų naujus pageidavimus, perdarysiu grafiką iš naujo.
Vis nedrįso skambinti, nes tikėjosi, kad aš paskambinsiu. Dėl visa ko sudėliojau naują variantą, pasiūlytą jaunųjų mąstytojų . Jis taip pat geras, tik atsirado vienas niuansas, kuris yra centro kompetencija, ir vieną visai „nekaltą“ vairuotoją vėl reikėjo daryti „kraštiniu“.
Nenusileidau. Jei sutars su kolega, kad tas pasiaukotų, patys paskambins į centrą ir pasakys, kad keičia savo pažadus, tada ir spręsime. Nežinau, kaip ką pažadėjo, bet kolegą prišnekino, kad tas prisiderintų prie jų naujo atostogų plano. Puiku, man nesunku spalvas lentelėje perkelti. Laukiau kol jaunuoliai apie savo paklydimą prisipažins centrui.
Namo sienos plonos. Po savaitės išgirdau, kaip pradeda sunkų pokalbį. Išėjau iš namų pasivaikščioti. Nežinau, ką jie šnekėjo, bet netrukus aš jau šnekėjau su centru. Ką man sakė centras? Na, tai mano reikalas, tik galiu pasakyti viena: kai nusiunčiau naują grafiką, parašė paprastą, trumpą, lietuvišką „Ačiū“. Namuose įsivyravo taika ir ramybė, jaunimas gavo šiokią tokią pamoką, naują grafiką ir pažadėjo ateityje nebekrėsti tokių juokelių.
Smulkmena, bet ne tiek maloni, kiek vertinga. Na, ką aš čia vis apie darbą ir darbą. Manau, kiekvienoje firmoje, ypač besikuriančioje, yra panašių problemų. Dabar, kai aistros aprimo, galima vieną kitą dienoraščio puslapį skirti buičiai. Patikėkite, kad namuose, kuriuose gyvena vien tik vyrai, būna tokių stebuklų, kokie mūsų mylimoms žmonelėms net baisiausiame sapne nesisapnuoja. Nuoširdžiai linkiu nesusapnuoti, todėl ramios jums nakties, na, o pas mane, kad jį kur velniai griebtų, ir vėl pro šalį praslydo tas vis niekaip nepagaunamas angliškas vidurnaktis.
Labanakt.
Gyvenate svetur? Norite pasidalyti savo patirtimi? Rašykite mums el.paštu pilieciai@delfi.lt!
