O gal geriau sakyti, kaip mūsų teisėsauga tingėdama dirbti toleruoja, jų manymu, nereikšmingus nusikaltimus, kurie, kaip pamatysite iš mano straipsnio, kitą kartą gali būti ypač reikšmingi ir kažkam kainuoti gyvybę.
Dirbau vienoje IT kompanijoje, kuri teikia konsultacines paslaugas. Kadangi turėjau aukštą kvalifikaciją – patirtį bei reikiamus sertifikatus – su laiku įmonė pradėjo mane kaip ekspertą skolinti kitoms IT kompanijoms, dalyvaujančioms viešuosiuose pirkimuose. Nuo pat pradžių kiekvieną tokį mano dalyvavimą su kita kompanija įmonės vadovybė derindavo, nes puikiai visi suvokėme, kad pasirašęs darbo sutartį su įmone kurioje dirbu, tikrai neprivalėjau dalyvauti viešuosiuose pirkimuose su kitomis įmonėmis, nes su tomis įmonėmis jokių sutarčių neturėdavau.
Suderinus su manimi, pasirašydavau atitinkamą dokumentą, kuriame buvo nurodoma, jog sutinku su įvardinta įmone dalyvauti įvardintame viešajame pirkime, kaip atitinkamas viešojo pirkimo konkurso dokumentuose įvardintas ekspertas. Ant sutikimo padėdavau savo parašą ir jis kartu su kitais mano dokumentais – diplomų kopijomis, reikiamo sertifikato kopija bei mano gyvenimo aprašymu – buvo teikiami tai įmonei.
Viskas atrodytų kaip ir gerai, tačiau su laiku supratau, kad įmonė ėmė tuo piktnaudžiauti ir mane tiesiog pardavinėti kitoms įmonėms. Dar blogiau, supratau, kad tokia veikla, mano nuomone, yra neteisėta, nes mane kaip ekspertą įtraukdavo į konkursą fiktyviai, kur mano sutikime dalyvauti konkurse būdavo įvardinama, jog konkurso laimėjimo atveju būsiu įdarbintas ar bus sudaryta lygiavertė darbo sutartis, tačiau net tada, kai tos įmonės, kurioms mane „parduodavo“, laimėdavo konkursus, jokia sutartis nebūdavo sudaroma.
Šiuo atveju tokios aferos man pasirodė neteisėtos, nes taip įmonės dirbtinai įgydavo pranašumą prieš kitus konkurso dalyvius, o darbus realiai atlikdavo ne konkurse nurodyti ekspertai, o reikiamų įgūdžių ir sertifikatų neturintys specialistai. Kadangi dirbau konsultacinėje įmonėje, kuri vykdė ir IT projektų techninę priežiūrą, teko matyti, kaip nekokybiškai vėliau teikiamos paslaugos ir kaip tas paslaugas teikia tos pačios mano įmonės vadovybės proteguojamos kompanijos, kurioms buvau ir aš pardavinėjamas. Buvau įtraukinėjamas ir į kitas neteisėtas veiklas ir man tai nepatiko.
Vieną dieną ryžausi ir paprašiau įmonės vadovybės manęs kaip eksperto daugiau nepardavinėti jokios kitoms įmonėms. Gavau patvirtinimą, kad to daugiau nebus, tačiau netrukus ir vėl buvau įkalbinėjamas sudalyvauti dar viename tokiame konkurse, kur vėl konkurse dalyvavo būtent įmonė, kurios ne vieną projektą teko prižiūrėti ir kur mačiau, kaip nekokybiškai teikiamos paslaugos. Nenorėjau sutikti, bet vienas iš įmonės akcininkų įkalbėjo pažadėdamas, jog tai tikrai paskutinis kartas. Patikėjau ir sutikau, bet tuo niekas nesibaigė.
Praėjus keliems mėnesiams gavau el. paštu laišką iš direktoriaus, kuriuo jis persiuntė susirašinėjimą su kitos įmonės direktoriumi prie kurio buvo prisegtas raštas – sutikimas dalyvauti konkurse su trečiąja šalimi ir direktoriaus prierašas, kad pasirašyčiau ir persiųsčiau pasirašytą dokumentą tos įmonės direktoriui. Kadangi buvome suderinę, kad nebenūsiu traukiamas į trečiųjų šalių konkursus, tą ir atrašiau direktoriui.
Informavau, kad deja, bet dalyvauti konkurse su trečiąja šalimi negalėsiu. Direktorius dar bandė įkalbinėti ir bandė klausinėti kodėl, tačiau priežastį nurodyti atsisakiau, nes nenorėjau tiesiog įmonės vadovui, kurioje dar vis dirbu išrėžti tiesiai į akis, kad man nepatinka jų vykdomos aferos, nes mano nuomone čia buvo būtent aferos, nes kaip minėjau, mano akimis tai neteisėta, kai dirbtinai konkurse nurodomi ekspertai, kurių pagalba laimimas viešasis pirkimas, o vėliau tie ekspertai projekte nedirba. Nors direktorius visaip bandė įkalbinėti, parašo ant sutikimo padėti nesutikau.
Situaciją tą kartą buvo tokia, kad pasirodo mane trečiajai šaliai pažadėjo iš karto po to, kai buvo sutarta, kad aš nebebūsiu traukiamas į konkursus su kitomis įmonėmis. Akivaizdu, kad bandė nuo manęs šią informaciją nuslėpti ir kaip išaiškėjo, mano darbdavys, be mano sutikimo perdavė mano asmeninius dokumentus – diplomus, sertifikatus, gyvenimo aprašymą trečiajai įmonei, neturėdamas jokio mano sutikimo, o konkurse buvo pateiktas mano sutikimas dalyvauti konkurse be mano parašo. Viešųjų pirkimų procedūros numato, kad jei kažkokie dokumentai yra netvarkingi, perkančioji organizacija juos vertindama ir radusi trūkumų, turi paprašyti patikslinti, tad po dviejų mėnesių ir išlindo viskas, jog mano parašo nėra ir manęs buvo prašoma pasirašyti atgaline data. Aš atsisakiau.
Įtardamas, kad tikrai viskas tuo nesibaigė ir žinodamas koks „doras“ žmogus yra mano vadovas, po kurio laiko susisiekiau su perkančiąja organizacija, į kurios vykdomą konkursą mane buvo bandoma įtraukti ir įstatymų numatyta tvarka, paprašiau pateikti informaciją, susijusią su manimi, kuri buvo pateikta įmonės, kuriai mano darbdavys buvo „pardavęs“. Kaip ir tikėjausi, taip ir buvo. Gavau iš perkančiosios organizacijos visus dokumentus, tarp kurių buvo ir mano sutikimas dalyvauti konkurse, ant kurio buvo suklastotas parašas, kuris visiškai nebuvo panašus į mano.
Vos apie tai sužinojęs, iš karto kreipiausi į savo darbdavį klausdamas, ar jis ką nors apie tai žino. Darbdavys patikino, kad nieko apie tai nežino, tačiau kažkodėl puolė domėtis, kaip aš tai sužinojau, iš kur gavau šią informaciją. Nieko papildomai neaiškindamas kaip ir kokiu būdu man ši informacija tapo žinoma, informavau darbdavį, kad dėl šio parašo suklastojimo turiu kreiptis į teisėsaugą. Darbdavys neprieštaravo.
Kadangi darbdavio siųstuose laiškuose matėsi ir tos įmonės, kuriai mane „pardavė“ darbdavys, direktoriaus kontaktai, parašiau ir jam, kad žinau, jog jie suklastojo mano parašą ir kad šiuo atveju esu priverstas kreiptis į teisėsaugą.
Jau kitą dieną sulaukiau skambučio iš tos įmonės, kuriai buvau „parduotas“. Skambino mano buvęs kolega, su kuriuo kažkada dirbome vienoje įmonėje, kuris prisistatė esantis vienas iš tos įmonės savininkų, kurios konkurse buvau įtrauktas. Buvęs kolega informavo, kad direktorius pas juos jaunas, nepatyręs ir neva nepamąstė ką daro. Atsiprašinėjo už suklastotą parašą ir prašė manęs taikiai išspręsti šią problemą. Įkalbinėjo, kad nesikreipčiau į policiją ir bandė įtikinti, kad pripažinčiau, kad tas parašas yra mano. Tikino, kad dėl konkurso laimėjimo jie yra sutarę ir kad jei aš nekelsiu skandalo, jie konkursą tikrai laimės ir žadėjo su manimi pasidalinti konkurso pelnu. Kadangi tai buvo žmogus, su kuriuo teko dirbti, leidausi dar į kalbas, tačiau suvokęs jų kėslus, padėjau tašką.
Surašiau ir išsiunčiau raštą policijai, o taip pat apie parašo suklastojimą informavau tiek perkančiąją organizaciją, tiek viešųjų pirkimų tarnybą. Vos sužinoję apie tai, kad pateikiau pareiškimą policijai kaltininkai dar atkakliau bandė mane įkalbėti atsiimti pareiškimą. Bandė įtikinti, kad teisiškai viskas dar galima ir primygtinai reikalavo susitikti, o susitikimo metu bandė mane sukompromituoti, bandydami išsukti viską taip, neva aš juos reketuoju, o ne jie man siūlė pinigų. Pasirodo, net įrašė susitikimo pokalbį ir vėliau pagrasino, kad kreipsis į teisėsaugą ir apkaltins mane reketu stambiu mastu. Buvau dėl to ramus, nes tikrai ne aš, o jie siūlė pinigus, o kadangi pabandė mane taip paveikti, grasindami, parašiau dar vieną pareiškimą policijai, dėl poveikio nukentėjusiajam darymo ir pridėjau jų grasinimo el. laišką.
Policija sureagavo, o po kiek laiko gavau dar ir raštą iš viešųjų pirkimų tarnybos, jog ji savo ruožtu visą informaciją papildomai išsiuntė prokuratūrai. Prasidėjo ikiteisminis tyrimas. Iškvietė mane į policiją, kur pateikiau visus dokumentus, susirašinėjimus tiek su darbdaviu, kur aiškiai atsisakiau pasirašyti sutikimą, tiek su parašą suklastojusius įmonės direktoriumi, kuris bandė man grasinti apkaltinimu reketu ir pan.
Policijai pateikiau visus dokumentus, kuriuose aiškiai matosi, kad aš parašo nedėjau, buvo informacija iš perkančiosios organizacijos, kur akivaizdu, jog mano dokumentai buvo pateikti be parašo, o parašas atsirado jau po to. Abejonių policijoje, kad ne aš pasirašiau, nebuvo. Buvo papildomai ir įmonės direktoriaus, kuris suklastojo parašą laiške jo paties rašyti žodžiai po grasinimų man, kad jis parašo neklastojo, o jau gavo dokumentą su mano parašu, nors jo partneris, buvęs mano kolega paskambinęs aiškiai buvo pripažinęs, kad parašą suklastojo būtent tos įmonės direktorius.
Viskas buvo aišku ir paprasta. Policijai reikėjo paprasčiausiai gauti teismo sankciją, nuvykti į tą įmonę, paimti dokumentus ir direktoriaus kompiuterį ir visa byla būtų baigta, tačiau mūsų teisėsauga to neatliko, nes matomai per daug nereikšminga byla. Pagalvokit, tiesiog suklastojo parašą, kas čia tokio. Kas čia tokio, jog suklastotu dokumentu bandė laimėti viešąjį pirkimą ir taip pasipelnyti. Viskas legalu.
Prasidėjo tyrimas, į apklausas buvo kviečiamas tiek kaltinamasis, kuris, kaip man vėliau įvardino, atvyko su advokatu ir neigė kažką klastoję, tiek jo partneris. Taip pat buvo kviestas ir mano darbdavys. Po to, kai visi davė parodymus, maniau, abejonių niekam neliko, kas klastojo parašą, liko tik tai įrodyti, nes mano darbdavys patvirtino, kad jis informavo tos įmonės direktorių, jog aš atsisakiau pasirašyti ir nurodė, kad kas vyko toliau nežino.
Pagal mano pateiktus dokumentus ir darbdavio parodymus, duomenų labiau nei pakankama, jog būtų aišku, jog ta įmonė neturėjo mano sutikimo – mano parašo, tačiau tos įmonės direktorius, prisijungęs prie centrinės viešųjų pirkimų informacinės sistemos, per kurią teikiami visi dokumentai, kažkodėl įkėlė neva mano pasirašytą sutikimą. Faktas, kad tos įmonės direktorius žinojo, jog neturi mano parašo yra neginčijamas ir teikdamas dokumentą jis žinojo, jog jis suklastotas, net nežiūrint to, ar jis suklastojo parašą ar kažkas kitas.
Policija neaišku kodėl, bet paėmė tiek mano, tiek tos įmonės direktoriaus rašto pavyzdžius ir, kaip įvardino dar tyrėjas, pagal raštą akivaizdu, kad rašysena ant suklastoto dokumento yra tos įmonės direktoriaus, matosi plika akimi, bet tai turi patvirtinti ekspertizė, kuri, deja, nieko nepatvirtino. Policijai nepavyko gauti dokumento originalo, kuris greičiausiai buvo sunaikintas, žinant, kad pagal kopiją rašto ekspertizės niekas nedarys.
Po viso to gavau raštą iš prokuratūros, kur rašte aiškiai nurodoma, kad aš esu nukentėjusysis, tačiau įvardino, kad tyrimas nutraukiamas, nes nepavyko nustatyti parašą suklastojusio asmens. Ir viskas. Gauni žmogus tokią išvadą, o paskambinus ir paklausus, gal galima susipažinti su byla, sužinoti, kokie veiksmai buvo atlikti siekiant nustatyti nusikaltimą gauni atsakymą, kad deją, bet tyrimo informacija yra slapta ir neturiu teisės susipažinti su šia medžiaga, mat tokiu būdų man taptų žinomi jų darbo metodai. Juokinga net. Palaikai stalčiuje bylą, po to surašai raštą, kad va, nieko nepavyko ištirti ir čia skaitosi slapti darbo metodai? Nuo ko slėpti aplaidų darbą? Nuo visuomenės?
Aš su tuo nesutikau ir apskundžiau tokį sprendimą aukštesniajam prokurorui, kur skunde aiškiai įvardinau, kad nepaisant to, jog nepavyko nustatyti asmens, kuris suklastojo parašą yra kiti akivaizdūs įrodymai, kurie buvo pateikti ir kurie rodo, kad tos įmonės direktorius žinojo, jog neturi mano parašo, tačiau per centrinę viešųjų pirkimų informacinę sistemą įkėlė dokumentą su parašu, kurio iš manęs nebuvo gavęs. Akivaizdu, kad šiuo atveju kalbama apie kitą nusikaltimą – disponavimą suklastotu dokumentu siekiant naudos įmonei.
Kadangi kaltinamasis neigė suklastojęs dokumentą ir tikino, jog gavo dokumentą su mano parašu, man kilo klausimas, kodėl tyrimo metu nebuvo prašoma įvardinti iš ko tą dokumentą gavo, kokiu būdu ir kur padėjo jo originalą. Jei asmuo slepia šią informaciją iš ko gavo dokumentą su mano parašu, sunaikino dokumento originalą, tai taip pat nusikaltimas – informacijos slėpimas ir trukdymas teisėsaugai. Viskas ko reikėjo teisėsaugai, tai, kad kaltinamasis parodytų iš ko gavo dokumentą su mano parašu, jei jau jis teigė, kad ne jis suklastojo. Kodėl teisėsauga nepaprašė tokios paprasto informacijos? Kodėl nepaprašė įvardinti asmens iš kurio šį dokumentą gavo? Akivaizdu, kad darbas nebuvo atliktas, nes pagal sprendimą matėsi, kad tyrė tik parašo klastojimą ir net nebandė tirti plačiau.
Gaila, bet mano skundas niekam nebuvo įdomus. Aukštesnysis prokuroras savo rašte suokė tą patį ką ir pirmasis, jog nepavyko nustatyti parašą suklastojusio asmens, dėl to tyrimas nutraukiamas. Jokios objektyvios informacijos dėl disponavimo suklastotu dokumentu kaip ir informacijos slėpimu. Akivaizdu, kad prokuratūra neatliko savo darbo ir net neketino taisyti savo klaidų bei atnaujinti tyrimo. Įsivaizduokite, kažkoks žmogelis ima šokdinti prokurorus, kad jie dirbtų. Niekam tai neįdomu. Didesnės algos niekam nemokės, tad kam stengtis, jei tą pačią algą gauna ir nedirbdami.
Maža to, nežiūrint į tai, jog buvau pripažintas nukentėjusiuoju, aukštesnysis prokuroras pareiškė, kad aš net negaliu būti laikomas nukentėjusiuoju, mat vieninteliai įrodymai, kad mano parašas buvo suklastotas yra mano paties parodymai. Čia vos ne pareiškimas, kad jei skundiesi, prašom tau, nebesi net nukentėjusysis.
Atsiprašau, gavęs tokį laišką negalėjau tuo patikėti, kaip dirba mūsų teisėsauga. Sėdi armija biurokratų, išlaikomų visų mokesčių mokėtojų ir net nesiteikia pasigilinti į turimus įrodymus, liudininkų parodymus, nes buvo tiek laiškai, kurie aiškiai parodo, kad aš atsisakiau pasirašyti, buvo to paties mano darbdavio parodymai, kur jis patvirtino, kad aš atsisakiau pasirašyti, o taip pat buvo byloje ir paties kaltinamojo laiškas, kur jis pripažino, kad gavo dokumentą su mano parašu, bet ne iš manęs. Kokių dar akivaizdesnių įrodymų reikėjo prokuratūrai? Akivaizdu, kad parašas suklastotas ir dar akivaizdžiau, kad tos įmonės direktorius tai žinojo ir disponavo suklastotu dokumentu siekdamas naudos įmonei, bet prokuratūra kažkodėl nusikaltimo nematė, nes tyrimas nebuvo atnaujintas.
Gavęs tokį sprendimą jį apskundžiau ikiteisminio tyrimo teisėjui, kur maniau kas kas, bet teismai pas mus dirbam, bet ir čia klydau. Skunde ikiteisminio tyrimo teisėjui išdėsčiau viską, kokie įrodymai yra, akcentavau, kad jie yra neginčijami ir kad niekas jų negali paneigti, bet pasirodo to ir nereikia, nes viską sprendžia jie, kaip pasakys taip ir bus. Ikiteisminio tyrimo teisėjas vėl gi laikėsi tik to dalyko, jog nėra įrodymų kas suklastojo parašą. Toks jausmas, kad mano skundo niekas neskaitė ir nesigilino dėl ko skundžiu, nes skundžiau ne dėl to kas suklastojo parašą, o dėl to, jog tos įmonės direktorius žinodamas, jog aš atsisakiau pasirašyti toliau teikė mano dokumentus su suklastotu parašu, o vėliau vykstant tyrimui slėpė informaciją.
Kadangi ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimas yra neskundžiamas, turėjau nuryti šį kartėlį ir susitaikyti su tuo, jog Lietuvoje nusikaltėliai teisėsaugos aplaidaus darbo dėka gali vaikščioti laisvėje ir toliau daryti nusikaltimus. Maža to, po tokio ikiteisminio teisėjo sprendimo buvo pasiųstas signalas tai įmonei, o ir visiems kitiems, kad drąsiai galite klastoti bet kieno parašą, svarbu tik sunaikinti originalą, kad išaiškėjus nusikaltimui prokuratūra negalėtų nieko daryti, mat nesant originalo, tyrimas nutraukiamas.
Dėl visos šio situacijos turėjau vėliau nemalonių įvykių su darbdaviu, kur buvau neteisėtai atleistas, nes po viso to tapau nelojalus įmonei, nes nenorėjau dalyvauti įmonės, mano akimis, vykdomoje neteisėtoje veikloje.
Buvęs darbdavys aiškiai įvardino, kad buvau įtrauktas į daug konkursų man to net nežinant ir įvardino, kad niekada ir nesužinosiu, kada su kuo, ir kokiame konkurse dalyvavau. Tą patį buvęs darbdavys išdrįso patvirtinti ir teisme dėl neteisėto atleidimo iš darbo, teisėjos akivaizdoje ir jo žodžiai užfiksuoti netgi teismo posėdžio įraše.
Panašu, kad niekas nieko nebijo, tik klausimas kodėl? Ką, teisėsauga akla ir kurčia, kad visi tokie drąsūs net teisme, įrašinėjant pokalbį sakyti, kad taip, darysim nusikaltimus ir tu nieko neįrodysi?
Iš viso to galima spręsti, kad šiai dienai nusikaltimams sudaryta palanki terpė ir kas tik nori, tas tuo naudojasi.
Gerai, kad aš dirbu IT srityje, o jei sakykime dirbčiau NT srityje. Pvz. jei būčiau koks sertifikuotas konstruktorius ir taip mano parašus klastotų įmonės dalyvaujančios konkursuose statyti kokius biurų pastatus, prekybos centrus. Prisiminkim Latviją ir sugriuvusį prekybos centrą, kur kaltė buvo verčiama konstruktoriams. Kas jei tokios griūties atveju paaiškėja, jog pastato konstrukcija buvo suprojektuota netinkamai. Į ką būtų žiūrimą? O gi ieškoma konstruktoriaus, o ką rastume? Paaiškėtų, kad parašas suklastotas, jog aš konkurse ir projekte nedirbau. Žmonės žuvo, o kaltų nebūtų, nes kadangi parašas suklastotas, originalo nėra, nebūtų galimybės nustatyti kaltininko, kuris suklastojo parašą, nes šiuo atveju kalčiausias turėtų būti būtent parašo klastotojas, kuris suklastojo tikro konstruktoriaus parašą, taip laimėjo konkursą, kurio metu pastatė pastatą, kuris sugriuvo.
Ir čia mes kalbame, kad Lietuvoje viskas skaidru, įstatymai geri ir kaltieji baudžiami, kai esant neginčijamiems įrodymams kaltieji išvengia atsakomybės, dėl to, jog kažkas neatliko savo darbo, o kolegos jį pridengė.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo nuomone ar mintimis? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt.