Šiemet mes su antrokais nutarėme aplankyti Anykščius. Susitarėme su kelionių agentūra, aptarėme planą. Kelionės kaina – 21,5 euro mokiniui. Į tokias keliones paprastai važiuojame dvi klasės, nes reikia užpildyti autobusą.

Susitarėme su paralelinės klasės kolege ir 47 antrokai, 3 lydinčios mokytojos bei gidė išvykome aplankyti Puntuko, pasižvalgyti nuo lajų tako. Programą turėjo apvainikuoti edukacija Niūronyse – autentiškas duonos kepimas. Jau esame su kitais mokiniais buvusios šioje edukacijoje, todėl žinojome, kad tikroje kaimo troboje vaikai bus susodinti už stalų, jiems pasakos ir rodys, kaip kepama duona. Vaikai patys galės išsikepti po mažą kepaliuką, vėliau vaišinsis kaimišku maistu.

Praėjusį kartą viskas vyko sklandžiai, smagiai, jaukiai. Tikėjomės to paties. Bet...

Atvykus į Niūronis prie autobuso mus pasitiko gidė ir pasiteiravo, ar viskas gerai (buvo sutarta 13 val.). Pasitikusioji patikino, kad viskas gerai ir pasakė, kad mus prijungs prie kitos grupės. Kadangi jau buvome toje troboje, žinojome, kad ten sunkiai sutelpa dviejų klasių vaikai, ką jau kalbėti apie didesnę grupę. Vis tik kaina už edukacija nemaža – 5,5 euro vaikui, norisi kokybės ir komforto.

Kai vežame vaikus, tai užtikriname tėvus ir vaikus, kad bus gerai. Mes atsakingos. Taigi, pareiškėme, kad nesutinkame su sujungimu. Iš pradžių buvome linkusios kaltinti kelionių agentūrą, bet gidė susiskambino ir išsiaiškino, kad agentūra užsakė edukaciją mums vieniems. Paaiškėjo, kad sugrūsti mus panoro edukaciją vedanti ponia Nijolė. K.

Suprantama, geriau tą patį darbą dirbti vieną kartą, o pinigus gauti už daugiau kaip 70 žmonių. Paskambinome poniai Nijolei. Ji į kalbas nesileido, pasakė, kad jei nepatinka, laukite 16 val.

Gidė – maloni, kultūringa vyresnio amžiaus moteris – patikino, jog dar bandys kalbėti, ieškoti kokios nors išeities. Patraukėme link trobos. Tarpduryje pasitikusi ponia Nijolė užčiaupė bandžiusią kalbėti gidę (gerokai vyresnę moterį) žodžiais: „Nepykdyk manęs!“.

Žodžiai žodžiais, bet tonas buvo įsakmus. Ką gi, įėjome į trobą. Pusę jos jau buvo užėmę vaikai iš Kėdainių su mokytoja ir keliomis mamomis. Akivaizdžiai matėsi jų pasipiktinimas, jog mes ateiname. Ir jie teisūs. Kai visi susigrūdome, sėdėjome, kaip silkės statinėje. Tikrai dalis vaikų negalėjo matyti ir girdėti. Buvo tvanku, nepatogu.

Ponia Nijolė pareiškė, kad čia yra buvę ir 90 žmonių. Gal. Bet mes taip nenorėjome. Ką gi, teko tęsti malonumus. Po kurio laiko lauke su kėdainiške mokytoja šnektelėjome. Ji papasakojo, kad užsakė programą tik savo klasei, sužinojusi apie sujungimą irgi paprieštaravo. Į ką jai buvo liepta neplėšyti akių, važiuoti namo, jei nepatinka, po to sekė ilgas ponios Nijolės monologas apie tai, kaip jai viskas nusibodo, kokia ji pavargusi, turinti daug darbų, nebegalinti pakęsti tų skambučių ir t.t. Nebuvo nei atsiprašymo, nei apgailestavimo, nei noro kažkaip spręsti visiems nemalonią situaciją.

Atkreipiu dėmesį į tokią smulkmeną, kad ponia Nijolė yra pasiskelbusi, kad kviečia į edukacijas. Ji už tai gauna pinigus. Ir nemažus. Mes nesiprašėme pas ponią į namus. Mes – klientai, ji – paslaugos tiekėja. Ir mes labai neblogi klientai. Paskaičiuokite patys, kiek sumokama už tris valandas. O tokių edukacijų per dieną ir ne viena būna. Kažin ką ponia dirbtų Lietuvos kaimo vidury, jei ne mes. Būtų pašalpos gavėja, ar į Angliją važiuotų? Retorinis klausimas.

Anot gidės, ko nesugadina pinigai, tą sugadina dideli pinigai. Ši ponia yra visiškai nesivaldanti, arogantiška, nekultūringa. Ji negali dirbti su žmonėmis, nes nemyli jų. Labai patariu visoms kelionių agentūroms peržiūrėti savo sutartis su ja, ieškoti kitų duonos kepėjų. Dar. Daug rašoma apie patyčias mokyklose. Bet Niūronyse buvo pasityčiota ir iš vaikų, ir iš mokytojų ir iš tėvų, mokančių didelius pinigus.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!