Lietuvoje netyla nepasitenkinimo švietimo sistema banga, kuri nemalšta jau daug metų. Nepatenkinti ir mokiniai, laikas nuo laiko vis atsiųsdami nepasitenkinimo laiškus į DELFI redakciją ir mokytojai, bandantys protestuoti, ir galų gale tėvai, bet jie irgi per daug užsiėmę uždirbinėdami pinigus ir neskiria dėmesio, kad ką nors iš esmės keistų ar kurtų alternatyvas savo atžaloms.
Tiesa, keliuose Lietuvos miestuose yra šiokios tokios alternatyvos: Valdorfo mokykla, viena kita privati mokykla, tačiau tuo sąrašas ir baigiasi, o vaikų ugdymas namuose Lietuvoje retai taikomas ir labai komplikuotas procesas.
Taigi, kokia karta auga? Kažkas ją vadina Z karta. Priešpaskutinė Lietuvos abėcėlės raidė... Ženklas verčiantis susimąstyti.
Optimistai, visada turi vilties, taigi, pratęskime ir mes. Akivaizdu, kad mokymosi sistema visiškai netinkama šiuolaikiniams vaikams. Statistika teigia, kad moksleivių žinios su kiekvienais metais prastėja ir dalis mokytojų skambina varpais, kad auga beraščių karta.
Lazda turi du galus, gal mokiniai ir nesimoko, bet ir dauguma mokytojų turi problemų... Socialiniai tyrimai atskleidžia, kad net 57 proc. mokinių pastebi, kad jų bendraklasiai tyčiojasi ar žemina mokytojus. Beveik pusė mokinių skundžiasi, kad pamokų metu klasėje triukšmas ir sunku susikaupti mokslams. O patyčias mokiniai patiria ne tik iš bendraklasių, bet ir iš pačių mokytojų.
Kodėl gi mokytojams nepavyksta sudominti vaikų ir motyvuoti jų mokslams? Kodėl daugumoje pamokų vyrauja baime grįsta atmosfera tiek iš mokinių, tiek ir iš mokytojų pusės? Kodėl mokytojų niekas negerbia? Niekas nelaiko jų autoritetu?
Mūsų močiučių laikais, bet koks mokytojas buvo gerbiamas ir aukštinamas visuomenės narys, nes jis galėdavo suteikti išskirtines žinias, kurių niekur kitur gauti negalėdavai. O jeigu norėdavai ateityje tapti irgi gerbiamu – mokslas ir žinios buvo kelias „į šviesą“. Dabar gi, žinių galima gauti visur: internetas, televizija, knygos, kompiuteris... Resursai milžiniški, taigi, mokytojo – kaip išminties ir žinių skrynios vaidmuo nublanksta.
Kuo žavisi šiuolaikiniai žmonės? Jie žavisi tais, kurie padarė kažką išskirtinio, kurie turi gal net ne vieną randą, menantį savo istoriją, jie drąsūs, aktyvūs, kupini entuziazmo ir individualūs – tai šiuolaikinio pasaulio herojai. Ar galėtų ir mokytojas tokiu tapti?
Mokytojas herojus – vaiko idealas, kuriuo jis mielai seks, kurio klausysis ir kurį gerbs. Šiuolaikinis mokytojas nėra tik žinių pilna skrynia, pakišta Tau po nosim, ne – jis turi būti vaiko kapitonas, kuris kartu su juo leisis į kelionę ieškoti lobių skrynios negyvenamoje saloje, jis vaikui ir herojus, ir ramstis sunkiu jam metu. Prakalbome ne tik apie žinias, bet ir apie asmenines mokytojo savybes.
Pavasarį apie mokytoją herojų kalbėjo Vilniaus visuomenės sveikatos biuras ir unikali Lietuvos sveikatinimo bendruomenė „MyHero“, kurie apjungę savo entuziazmą organizavo seminarus mokytojams apie tai, kokia gi turėtų būti šiuolaikinė pamoka ir koks gi yra tas mokytojas herojus?
Seminaro metu pastebėjau, kad mokytojai tarsi pasiskirstė į dvi puses. Viena jų, kaip būdinga tam, žiemos meto nepatenkintam ir susiraukusiam lietuviui, seminaro metu kabinėjosi prie lektorių ir reiškė savo nepasitenkinimą, kad dėl visko kalti kiti, tik ne jie patys, kad jie jau viską išbandė, bet nieko pakeisti neįmanoma, kad siūlomi metodai neveikia, skundėsi mokiniais ir bumbėjo, trukdydami savo kolegoms. O kita dalis pedagogų kiek nedrąsiai klausėsi lektorių patarimų, aktyviai dalyvavo mokymuose ir manau, išsinešė daug naudingų patirčių ir žinių. Seminaras buvo praktinis, siekiantis išjudinti mokytojus iš komforto zonos ir siekiantis parodyti, koks gi turėtų būti tas mokytojas herojus.
Kai informacija ir žinios yra lengvai pasiekiamos, mokytojui yra keliami visiškai kitokie reikalavimai. Jis neturi būti matematikos genijus, niekada neklysti ir viską žinoti. Svarbi tampa jo asmenybė, istorija, kodėl jis tapo mokytoju? Kodėl jį žavi matematika ar astronomija? Su kokiomis kliūtimis jis susiduria ir kaip jas įveikia? Ar jis laimingas, ar laisvas, ar mokiniui verta būti bent kažkiek panašiu į jį?
Seminaru buvo siekiama budinti Lietuvos mokytojus ir netgi juos provokuoti. Kaip sako lektoriai, dirbantys ne tik su mokytojais, bet ir su kitų profesijų auditorijomis – mokytojai viena sunkiausiu auditorijų. Teko dalyvauti ne vienuose mokymuose ir stebėdama iš šono pastebėjau, kad tai tiesa.
Bet esu įsitikinusi, kad būtent tokie pažadinantys ir iššūkius keliantys seminarai šiuo metu labiausiai reikalingi Lietuvos pedagogams. Pavasarį Vilniuje vykę dienos seminarai „Šiuolaikinė kūno kultūros pamoka“ tarsi čili pipiras, priverčiantis išrausti ir išprakaituoti. To būtent ir reikia užsistovėjusiai švietimo sistemai. Nuo rudens vėl startuosiančiuose šiuolaikinės pamokos seminaruose, organizatoriai tikisi išjudinti ne vieną mokytoją. Jie patys tiki, kad švietimo sistema gali ir turi pasikeisti.
Palinkėkime Jiems sėkmės.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!