Gal pažvenkim iš svajotojų, kurie nori čia pasistatyti namus ir užauginti vaikus. Drauge pasijuokim, kai jie ima paskolas, dirba viršvalandžius ir netaupo savo sveikatos. Negailėkim jaunų ir nesugadintų medikų, kurie eilę metų paskyrę savo profesijai mokosi skandinavų kalbas ir bėga neatsigręždami. Garsiai pasityčiokim iš kasininkų, šiukšliavežių, policijos pareigūnų, statybininkų ir daug kitų nuostabių žmonių, kurių profesijas nustojo gerbti ne tik valstybė, bet ir visuomenė.
Bet gana šaipytis, juk turim ir kuo pasidžiaugti. Pradėkim džiaugtis kasdien didėjančiais laisvais plotais, kuriuose nebeliko jokių „tabu“ statyti pilis saugomuose parkuose. Pasidžiaukim, kasdien nuslėptais mokesčiais, kurių mūsų valstybė nenusipelno. Pasakykim ačiū kontrabandininkams už pigesnį kurą ir cigaretes, ir paplokim Kauno merui, kuris baigia sutvarkyti Kauno gatves, kuriose gali pasivažinėti su savo naujutėliu „Ferrariu“ (registracijos numeris: 648 BBD Estija). Kai pritrūksta kuo džiaugtis, visada galime pasidžiaugti šauniaisiais mūsų politikais: su niekuo nesipykstančiu, tvirtą nuomone pasižyminčiu ir visada kompromisus bei kaltus surandančiu Algirdu Butkevičiumi, kompetencijos ir intelekto nestokojančia Birute Vėsaite, puikiai „zadanijas“ deleguojančiu Aplinkos ministru Trečioku, ir kitais su vėjo malūnais už Lietuvą kovojančiais politikais.
Nors džiaugtis kaip jau minėjau yra dėl ko, bet viduje džiaugsmą užgožia nerimas. Visą gyvenimą mylėjau ir gyniau Lietuvą. Kai seneliai pasakojo apie išvogtą Lietuvą ir privatizaciją nenorėdavau nieko girdėti. Kai tėvas man aiškino, kad Lietuva neturi ateities, netikėjau juo, o kartais ir susipykdavau. Net kai po pasaulius emigravę giminės man kartojo, kad stočiau į užsienio universitetą, aš pasirinkau Lietuvą.
Neslėpsiu, kad nelabai suprasdavau draugus, kurie emigravo arba ruošiasi tai padaryti labai greitai. Man atrodė mažų mažiausia keista, kai žmonės neranda galimybių įgyvendinti savo svajones gimtinėje. Labai nemėgau ir nuolat burbančių ir gyvenimu nepatenkintų tautiečių – visada atrasdavau jėgų pasiginčyti apie gyvenimo kokybę.
Buvau kantrus žmogus. Sakau buvau, nes mano pasaulėžiūroj įvyko lūžis. Tapęs savarankišku suaugusiu žmogumi, padirbęs ne viename darbe, galiausiai nuo 0 sukūręs smulkų verslą šiandien aš pajaučiau, kad valstybei manęs nereikia. Valstybei, kuri baigia suvalgyti save iš vidaus. Valstybei kurioje po 26 metų nepriklausomybės vis dar klesti korupcija, regresiniai įstatymai, „švogerių“ kultūra, „atxatai“, nelegalūs verslai, nyksta ištisi miestai ir kaimai, bet sparčiai auga monopolija ir oligarchija. Ir čia nekalbėsiu apie kainas, nes kainos yra tik ledkalnio viršūnė.
Bet baisiausia yra ne tai. Daug baisiau už visas Lietuvos problemas kartu sudėjus (...) yra mūsų tautos kantrybė (puikybė). Kantrybė – dorybė? Pamirškit tai, niekuo nėra blogiau už kantrią tautos dvasią. Dvasią, kuri metų metus kankinama atsuka kita žandą ir laukia geresnio rytojaus. Dvasią, kurią apgaudinėja visi, kas netingi visaip kaip netingi. Dvasią, kurioje neliko pagarbos sau ir kitiems. Dvasią, kuri kantriai laukia mistinio išganymo. Išganymo, kuris gali ir neateiti. Ir nesijuokit iš manęs, kad mano gyvenime atsirado Planas „E“, nes kadaise buvau toks pats kaip Jūs.
„Neklausk, ką tau gali duoti valstybė, klausk, ką tu gali jai duoti“. (Džonas Kenedis). Todėl siūlau visiems nelikti abejingais, o dar geriau linkiu greičiau užpildyt kantrybės taurę ir pagaliau tapti pilietiška visuomene. Nepamirškim, kad valstybė, mano manymu, nėra tauta. Tauta niekada nemirs.
P.S.: mažiausiai, ką galim padaryt šiandien – nueiti ir teisingai balsuoti artėjančiuose rinkimuose.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!