Pirmasis apsipirkimas Lenkijoje: ką pirko, kiek sutaupė ir kokias klaidas padarė

Tikriausiai ne vienas lietuvis pastaruoju metu vis dažniau pagalvoja, kad mūsų kainos visiškai neproporcingos mūsų atlyginimams. Mūsų šeima – ne išimtis. Ilgai galvojome, dar ilgiau klausėmės būtų ir nebūtų istorijų apie pigias prekes ten... už sienos. Kaip ten viskas pigu ir kokybiška.

Iš tikro nežinau, kas labiau paveikė mūsų apsisprendimą – ar aplinkinių pasakojimai, ar tai kad nuėjus į parduotuvę už 50 eurų negali nusipirkti nieko, išskyrus „Cento“ ar „Optima linija“ prekių. Tikriausiai labiau paveikė antrasis variantas.

Tad ėmėme ir vieną balandžio dieną, 4 val. ryto, išsiruošėme ten... O tas ten, tai į daugumai lietuvių antrais namais tapusius Suvalkus. Artėjant prie sienos vis labiau virė kraujas iš noro greičiau nuvažiuoti ir pažiūrėti, kas ten vyksta ir kas ten yra.

Gal prieš pradedant pasakoti įspūdžius iš ten, papasakosiu, kaip viskas buvo prieš tai.

Kaip ir didžioji dalis lietuvių visų pirma pradėjome nuo informacijos paieškos apie tai, kur ir kaip pigiai apsipirkti. Tikriausiai visi besiruošiantys ar jau buvę Lenkijoje puikiai žino tinklapį suvalkai.lt tad ir mes – ne išimtis. Viską išsistudijavome, apsižiūrėjome, kas ir kaip.

Apsižiūrėjus, kas yra Suvalkuose, susidarėme pirkinių sąrašą su prekėmis, kurias dažniausiai perkame parduotuvėje. Prekių sąrašą darėme remdamiesi dviem kriterijais. Pirmas – reikalingiausios prekės. Antras – Suvalkų parduotuvių kainos.

Kainas susižiūrėjome naudodamiesi lenkiška android'o programėle „Moja Gazetka“. Tai programėlė, pateikianti galiojančias Lenkijos parduotuvių kainas. Dalies prekių buvo atsisakyta nusprendus, kad čia kainuos pigiau. Po visko galiu pasakyti, kad tai buvo klaida.

Toliau – laiko planavimas. Kadangi iš draugų patirties žinome, kad penktadienis, šeštadienis ir Lietuviškų švenčių dienos praleidžiamos Suvalkuose, šių dienų atsisakėme ir pasirinkome darbo dieną. Šiuo atveju – pirmadienį. Nežinau, ar teisybė, bet sako, kad sekmadienis Lenkijoje – šventas. O, kaip žinia, lenkai – katalikai...

Pirmas kelionės tikslas ir navigacijoje nustatytas dislokacijos punktas – „Piko“ mėsos centras. Jis dirba nuo 5 ryto, tad ten prasideda visų kelionės. Beje, laikas Lenkijoje – 1 valanda anksčiau nei pas mus. Taigi, Lietuvos laikus mes Lenkijoje buvome 7 val., o tokiu metu dirba tik „Piko“ ir pieno bazė.

Aikštelė – beveik tuščia, mes ir dar keli automobiliai... lietuviškais numeriais. Pirma mintis – „savi“.

Kol aikštelėje susidedu mėsą, prieina lietuvis ir klausia, kur čia mėsos bazė. „Mes jau kieti, – pagalvoju ir sakau, – va ten durys, tiesiai“. Nužiūriu lietuvį, begrūdantį mėsas į automobilį ir paklausiu, kur pieno bazė. Parodo. Važiuojam. Apžiūrim. Ir nusivylimas, kad priimami tik gryni pinigai, kurių mes neturim nė cento. Lekiam ieškoti bankomato ir grįžtam atgal.

Akis rėžia fermentinio sūrio kainos. Tokias Lietuvoje mačiau prieš kokius gerus 10 metų litais. Imame patį didžiausią rastą gabalą (beveik 4 kg!). Sūriai, sūreliai, pienas. Kainos tokios, kokių seniai nematė mano akys. Tokias kainas matydami nesnaudžia ir tautiečiai. Didžioji dalis prekių imama dėžėmis. Galiu pasakyti, kad pieno produktų kainos skiriasi mažų mažiausiai du kartus. Kai kas – ir daugiau.

Greitai apsisukam ir lekiam toliau. O toliau – nieko... Kadangi greitai susisukome, teko laukti, kol atsidarys parduotuvės. Apsukome ratą aplink Suvalkus ir nieko nepešę nusprendėme važiuoti į vaistinę. Nedirba. Stovime ir laukiame, kol atidarys. Sąrašas neilgas. Keli vaistai vaikams, keli – mamai.

Vaistininkei padaviau sąrašą ir ji greitai viską surinko. Kas turite mažų vaikų, puikiai žinote, kad yra paracetamolio žvakutės. Taigi, už jas eurais buvo 0,82 euro, kai pas mus vaistinėje kai kur – 3,40 euro 10 žvakučių, nesikeikiant!

Toliau – „Kauflandas“. Parduotuvė tik atsidarė, o aplink jau girdisi lietuviški balsai. Didelis vežimas ir pirkinių sąrašas. Pirma lentyna, pirma varnelė ir antra, ir trečia... ketvirta... „n-ta“. Ir vežimas nepastumiamas. Pagal žmonių elgesį matėsi, kad ne mes vieni čia – naujokai. Vieni kitiems padėdami išsiaiškinam lenkiško apsipirkimo subtilybes. Kaip bebūtų keista, lietuvis lietuviui čia draugas. Ir parodo, ir pataria. Blyn, kaip keista!

Vežimas pilnas, bagažinė didėja. Aikštelėje girdžiu besikeikiantį Lietuvos rusą, kad į jo prakeiktą automobilį niekas netelpa. Važiuojam toliau. „Lidl“, „Biedronka“.

Iš lietuviškų automobilių turinio matosi, kas turi vaikų, o kas atvažiuoja tiesiog pigiau apsipirkti. „Biedronkoje“ 4 dydžio sauskelių su žiburiu nerasi. Į darbą įkinkoma navigacija ir važiuojama nuo boružės prie boružės. Bingo, „jackpot“ (liet. pagrindinis prizas)! Randam ir iš po nosies kitai lietuvių porai susišluojame, kas likę.

Pinigai į pabaigą, o ir automobilis – ne guminis. Priešpaskutinis sustojimas – „Tesco“. Kainos – panašios kaip „Kauflande“. Kai kas – pigiau, kai kas – brangiau. Kaip ir pas mus, Lietuvoje.

Likus keliems gryniems zlotams grįžtame į pravažiuotą lietuvišką „Cestą“. Už likusius pinigus pardavėja įdeda vištienos filė po 10,99 zloto. Mėsa ta pati, o kaina – mažesnė nei Lietuvoje beveik euru. Beje, čia aplankė ir nusivylimas. Nes čia šviežia sprandinė buvo pigiau nei „Piko“. Kitą kartą žinosime.

Beje, šnekant apie mėsos kainą, šiandien daug kur mėsa buvo pigiau nei „Piko“. Vakumuota nugarinė, sprandinė buvo po 9,99 zloto. Bet, tiesą sakant, kiek mačiau (žmonės) ėmė būtent „Piko“. Net ir pats lenkas pardavėjas sakė – pažiūrėkit, pačiupinėkit, pauostykit mėsą, ji čia šviežia (...). Aišku, kiekvienam savo. Bagažinė pilna, o pirkinių užteks ilgam.

Neskaičiavus galima pasakyti, kad už tiek, kiek išleidome Suvalkuose, čia, Lietuvoje, būtume nusipirkę išties mažai. Grubiu paskaičiavimu šių prekių vertė – apie 500 eurų, jei ne daugiau. O zlotais viskas kainavo 1166 zlotų, o pagal tos dienos zloto kursą – 272 euro. Ar už tiek Lietuvoje nusipirktum 20 kg šviežios mėsos, dešrų ir dešrelių, pieno produktų, buitinės chemijos ir kitų prekių? Drįstu abejoti.

Tikrai manau, kad tai – tikrai ne paskutinė kelionė į Suvalkus. Tik kitą kartą važiuosime su dar didesniu pirkinių sąrašu, nes pirkti apsimoka absoliučiai viską. Duona, kiaušiniai, pienai, daržovės ir vaisiai – ką bepirktum, viskas apsimoka.

Dar toks pastebėtas dalykas: kai kurių prekių kaina panaši kaip Lietuvoje eurais, bet kiekis išeina didesnis, pvz. margarino kilogramo pakuotė (…), priemonės indaplovei ir kt.

Lentelėje pateikiu kainas pagal šios dienos pirkimo čekius, gal kam bus įdomu pasistudijuoti ir paskaičiuoti.

Po visko galiu pasakyti, kad nėra čia jokio mandrumo, norint gyventi Lietuvoje ir joje nemirti iš bado, reikia važiuoti ir pirkti prekes iš Lenkijos, nes kitaip...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

O gal taip pat buvote apsipirkti Lenkijoje? Gal Jūsų matytos kainos Lenkijoje – kitokios? Prašome pasidalinti! Kviečiame jus savo nuotraukomis ir įspūdžiais dalytis el.p. [e-mail] su prierašu „Lenkija“.