Panašiai kaip Kaziuko mugėje, „Kino pavasaryje“ gali susitikti dvidešimt metų nematytą klasiokę, bendradarbį iš kito filialo ar merginą, su kuria anuomet kartu lankėm sporto klubą. O kai paklausi, kaip renginys, kas patiko, visi skėsteli rankomis: daug žmonių, ką norėjau pamatyti – laikas netinkamas, kol kas niekas atmintis neužsifiksavo. Panašiai, kaip Kaziuko mugėje.
Esu paprasta kino mėgėja. Renkuosi filmus pagal jų gautus apdovanojimus, režisierius, draugų rekomendacijas. Noriu, kad kinas man parodytų pasaulį, kurio nesugebu išvysti pareigomis perkrautoje kasdienybėje. Meilę, pavergiančią arba išlaisvinančią. Vienatvę, kuriančią ir naikinančią. Žmonių santykius, formuojamus jų pačių, aplinkybių, likimo. Peizažą, kitokį, nei pro mano kambario langą. Galų gale – naują veidą ar vardą, kurį norėčiau įsiminti, susirasti IMDB, stebėti kituose filmuose.
Šiemet „Kino pavasaryje“ mačiau 11 filmų. Išliko: ratus reikia keisti tam tikroje bendrovėje, gerus namus kuria sūris, neįtikėtinai daug žiūrovų blaškosi po tamsią salę su spragėsių pakais, ieškodami savo vietų filmui įpusėjus. Ir keli prieš seansus įteiktų popierinių nosinaičių pakeliai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo nuomone ar patirtimi? Lankėtės „Kino pavasaryje“ ir jūsų nuomonė – visai kitokia? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba čia.