Pirmasis šio „Kino Pavasario“ filmas, kurį apžvelgsiu, tai graikų režisieriaus Yorgos Lanthimos kūrinys „Omaras“ (The Lobster, 2015). Tai pirmasis jo filmas, kuriame režisierius naudoja tarptautinio žinomumo aktorių sudėtį.

Tokiais atvejais visada iškyla papildomų lūkesčių, mat jei režisierius sugeba kurti aukšto lygio kiną su savo šalies aktoriais, gavęs galimybę dirbti su žvaigždėmis jis turėtų kilti dar aukščiau. Tačiau tarptautinės žvaigždės ir jų puikiai žinomi veidai gali nieko nereikšti, nebent atverti galimybę su režisieriumi susipažinti gerokai platesnei auditorijai.

„Omaro“ centre – Deividas (akt. Colin Farrell). Distopinio, netolimos ateities pasaulio gyventojas, kuris po 12-kos metų trukusios santuokos išsiskiria su žmona ir pagal miesto taisykles yra iškraustomas į nuošalų, itin keistą viešbutį, kuriame apgyvendinami vienišiai. Viešbučio gyventojams suteikiamas didžiulį stresą įvarantis terminas – 45-ios dienos susirasti idealią antrąją pusę, o nesėkmės atveju gresia pavirtimas į pasirinktą laukinį gyvūną.

Viešbutis yra absurdiškas ir siurrealistiškas, jame galioja itin griežtos taisyklės, o Viešbučio darbuotojai imasi pačių keisčiausių būdų, kad įtikintų jo gyventojus jog gyvenimas poroje yra daug geresnis nei būvimas vienam. Pavyzdžiui, tik atsikrausčius į viešbutį gyventojams viena ranka yra prirakinama už nugaros, nes „viskas yra lengviau poroje“.

Visa tai pateikiama bejausmio humoro forma, kuri yra stebėtinai efektyvi. Susirasti antrąją pusę šioje visuomenėje (kaip ir mūsų pačių) yra gyvybės ir mirties klausimas, tad ore tvyro didžiulė desperacija, o veikėjai imasi įvairiausių priemonių, kad išgyventų – apsimetinėja, kad turi su kitu žmogumi kažką bendro, kad supranta jį ar ją. Bendrumas čia vaizduojamas itin komiškai ir ekstremaliai, nes poros turi turėti labai konkrečius vienodus bruožus (abu partneriai luoši, abu gitaros virtuozai, ar abiems netikėtai pradeda iš nosies bėgti kraujas) ir tai dar labiau apsunkina veikėjų galimybę pritapti.

Yra ir dar viena galimybė – pabėgti iš viešbučio į miškuose susidariusią vienišių bendruomenę ir būti medžiojamam Viešbučio gyventojų (raminamaisiais šaudmenimis pašauti vienišiai prideda viešbučio gyventojui papildomą dieną viešbutyje). Režisierius taip vaizduoja visuomenės kovą su iš minios išsiskiriančiais žmonėmis, nesilaikančiais jiems primestų taisyklių. Tačiau netikėtai šioje bendruomenėje egzistuoja dar griežtesnės taisyklės, atspindinčios žiaurią ir kerštingą žmogaus prigimtį.

Tie, kurie viešbutyje buvo verčiami susirasti antrąją pusę, čia negali net flirtuoti ir už tai yra baudžiami žiauriomis fizinėmis bausmėmis. Pagrindinis veikėjas tampa išimtimi ir nuolatos kovoja su despotiškos visuomenės iškeltomis taisyklėmis, kad ir kur jos iškiltų. Filmo pradžioje jis priešinasi naujos meilės idėjai, jam šiuo atveju tai tiesiog primesta būtinybė, tačiau patekus į mišką, kur meilė draudžiama, jame atgyja bejėgiškas romantikas.

„Omaras“ yra kupinas juodo, satyriško humoro, besišaipančio iš mūsų pačių noro įtilpti į kažkokius visuomenės suformuotus rėmus, kad ir kokie absurdiški jie bebūtų. Jis atspindi keistą modernios visuomenės socialinį spaudimą, vienatvės baimę, individualumo praradimą. Visi veikėjai kalba tokia pat, ypatingai mandagia maniera, kuri žiūrovui pasirodys itin nenatūrali ir keista.

Tačiau ir mes patys dažnai taip kalbame, tam kad prisitaikytume sudėtingose, nemaloniose situacijose, nuslėpdami savo tikruosius jausmus. Ir nors veikėjai šneka tokiu pačiu tonu, mes galime įžvelgti kiekvieno jų individualumą, todėl čia būtina pagirti išties puikų visų aktorių darbą, o ypatingai pagrindinio veikėjo Deivido rolę atlikusį Coliną Farrellį, kuris atlieka kone geriausią savo pasirodymą kino ekrane.

Vizualiai, Yorgos Lanthimos kuriamas pasaulis yra tvarkingas ir estetiškas, veikėjai aprengti identiškais kostiumais ar suknelėmis, iš jų atimta saviraiškos galimybė. Atmosfera taip pat kuriama puikiai atrinktu klasikinės muzikos garso takeliu, kuris sukelia ganėtinai kraupią, tačiau tobulai filme kuriamą pasaulį atspindinčią, atmosferą.

„Omaras“ – tai sudėtingas ir daug diskusijų apie mūsų pačių visuomenę iškeliantis filmas, kupinas keisto ir tamsaus humoro, siurrealistinių vaizdų ir puikios aktorių vaidybos. Tai nėra filmas kiekvienam, tačiau pasitelkus atvirą protą ir žvilgtelėjus giliau, nesunku suprasti, koks unikalus ir aktualus yra šis Yorgos Lanthimos darbas.