Kiekvieną rytą jau daugiau nei 30 metų skubu į švietimo įstaigą, kurioje patiriu nuolatinį spaudimą iš visų pusių: tėvams netinka mano reiklumas, principingumas, nes jie įsitikinę, kad visai nebūtina jų vaikų išauklėti, svarbu, kad jiems kiekvieną dieną šou sukurčiau. Susidaro įspūdis, kad ateityje visi šoumenais bus. Bet aš juose matau ne šoumenus, o keikūnus, nes keiksmažodžiai liejasi laisvai. Ir gink Dieve juos sudrausminti, jie maži ir nieko nesupranta, sako tėveliai, mano, kad tai gražu. Susidaro įspūdis, kad ir tėveliai namuose tokio žodyno nevengia arba aktyviai jį vartoja.
Administracijos akyse esu sovietinių pažiūrų, nors visą gyvenimą tik mokiausi ir mokiausi naujų auklėjimo ir ugdymo metodikų. Jų tiek išmokau, ir nuolat taikiau (juk tai Z kartos vaikai), kad jau net pradedu abejoti, ar tos metodikos yra tinkamos mūsų vaikeliams. Nes tai ne Skandinavija, kur visiškai kitas tautinis mentalitetas. O kur dar vaikų patyčios vienas iš kito ir iš ugdytojų ir kito personalo. Tik svarstome tų vaikelių elgesį visokiose komisijose, bet nubausti tai niekaip neįstengiame, nes vaikų teisės juos saugo.
O tėveliai – tai vargšai, kurie žalio supratimo neturi, kad vaikus reikia ne tik pamaitinti, bet ir auklėti. O ugdytojai – tai geležiniai, juos galima ir apspjaudyti, ir apspardyti, ir apkeikti ir net pareikalauti, kad visas pažymas suneštų, kad yra sveiki „per visus galus“. O kaip dirbant tokioj aplinkoj išlikti stabilios psichikos, tai niekas nesirūpina. Kaip nesusirgti, nes nuolat patiri stresą? Vokietijoje mokytojams, darželių auklėtojams, dėstytojams kompensuojamas dantų gydymas, protezavimas, akiniai, kontaktiniai lęšiai.
Vaikų provincijoje mažėja, o ugdytojų – ne, tai kur jiems dingti? Valandų skaičius mažėja, atlyginimas – taip pat, o jaunus ugdytojus tai ant pirštų galima suskaičiuoti, sveikatos problemų daugėja, o pasigydyti galimybių vis mažėja. Bet tiems – anapus tvoros esantiems – taip neatrodo. Jiems vis vaidenasi, kad ugdytojai mažai dirba ir daug gauna, ilgai atostogauja (ilgos atostogos leidžia mums neapsigyventi durnanamyje).
Pareinu namo. Laukia vaikelis, kuris susirgo ir yra neįgalus. Dėl jo turiu nuolatos kovoti su įvairių įstaigų funkcionieriais ir reikalauti dėmesio: papildomų tyrimų, procedūrų, reabilitacijos, mokymo namuose. Kasmet turiu įrodinėti, kad jis nepasveiko ir jam priklauso neįgalumo pašalpa ir gydymas biologiniais vaistais. Bet ne taip paprasta, turi išnaudodamas visokias pažintis surasti tą gydytoją, kuris išdrįs surizikuoti ir paskirti tavo vaikui tą gydymą biologiniais vaistas. Tokį vaiką augindamas perpranti ir sveikatos sistemos subtilumus, kur pamatai, kad personalui tikrai labai sunku dirbti. Jų atlyginimai taip pat maži, atsakomybė didžiulė, krūviai – dideli. Gydytojai – gana arogantiški, nors teko sutikti ir labai dalykiškų ir supratingų.
Atėjo eilė ir senai mamai kažkiek dėmesio skirti. Nors ji pati savo higiena pasirūpina, valgyti pasigamina, bet visur tenka nuvežti. Juk ji negali užsidaryta tarp keturių sienų būti, vizitais pas medikus pasirūpinti.Vežame į gamtą, pas jos drauges, gimines. Juk norisi jai bendrauti, kas gi jei ne mes, jos šeima, jai galime tai padėti padaryti. O kai rimčiau sunegaluoja, tai sukuosi kaip bitelė: lakstau į ligoninę, polikliniką ir vėl įrodinėju per visas instancijas, kas jai priklauso – procedūros, reabilitacija, tyrimai, transporto išlaidos.
Baigiu įsitikinti, kad mes, mūsų šalies piliečiai, esame rakštis savo šaliai, nes visa sistema tarsi sutvarkyta taip, kad dešimt kailių nuo tavęs nuluptų ir tave sukvailintų, ypač tuos, kurie dirba ir rūpinasi savimi ir savo šeimos nariais.
Einu pasivaikščioti pro krizių centą, berods, taip vadinamas centras, kuriame gyvena abejotinos reputacijos, niekur nedirbantys piliečiai. Aš juos vadinčiau pašalpų gavėjais, kuriems valdžios institucijos, vykdydamos įvairius projektus, padeda ir paverčia veltėdžiais. Aišku, vykdydami tą veiklą jie ir sau užsidirba nemažus pinigus. Šioje srityje mes mėgdžiojame civilizuotas Vakarų šalis ir didžiuojamės, kokie mes šaunūs, kaip mes mokame rūpintis žmonėmis. Taip auga mūsų visuomenėje armija veltėdžių, kurie nei patys, nei jų vaikai tikrai pridėtinės vertės nesukurs. Bet rūpestis šiais žmogeliais – tai mūsų pasididžiavimas. Čia mes atsivedam visas iš užsienio atvykusias delegacijas. Vieną kartą labai norėjau atsivesti tokią delegaciją į savo namus, kad galėtų pamatyti visiškai priešingą aplinką. Čia jie nerastų nei treniruoklių, kurie būtini yra mano neįgaliam vaikui ir neįgalai mamai, nei lavinimo priemonių, nei nemokamų komunalinių paslaugų ar skalbimo priemonių. Čia mes lavinam vienas kitą savo dėmesiu.
Galų gale – gilus vakaras, kai persimetusi keliais žodžiais su vyru, krentu sapnuoti sapnų apie šviesią ateitį, apie kurią taip svajojom prieš 25 metus. Myliu Lietuvą, jos žmones, jos kultūrą ir meną, bet vis dažniau ugdytiniams sakau, kad visai nebūtina vargti ten, kur darbštus, sąžiningas žmogus paliekamas kažkaip balansuoti ant išgyvenimo ribos, galima savo tėvynę mylėti ir per atstumą. Važiuokit studijuoti, dirbti, gyventi ten, kur galėsite pajusti, kad gyveni vieną kartą, ir privalai juo džiaugtis kiekvieną dieną neatidėliodamas to jausmo ateičiai.
Na, o aš lieku čia kovoti su vėjo malūnais, įsivaizduodama, kad gyvenu labai prasmingą gyvenimą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!