Atrodo, kad daugelis žmonių myli gyvūnus, ypač vaikai. Tėveliai mielu noru dovanoja šuniukus ir kačiukus savo mažyliams, tačiau dažnai vaikams gyvūnas yra reikalingas tol, kol yra mažas. Gyvūnui paaugus, nebėra kam juo pasirūpinti ir buvęs „mylimas gyvūnas“ atsiduria gyvūnų prieglaudoje. Būtų gerai, kad visi nereikalingi gyvūnai keliautų į prieglaudą…

Atsiranda ir tokių žmonių (net kyla abejonių, ar tai tikrai žmonės), kurie tiesiog pririša savo šunį prie parduotuvės ir palieka arba nuveža kažkur už miesto ir t.t. Taigi, manau, kad elgesys arba santykis su gyvūnais yra tam tikras visuomenės atspindys.

Lietuvių liaudies patarlė sako: žmogus ir už žvėrį piktesnis. Maždaug prieš ketverius metus Lietuvoje plačiai nuskambėjo įvykis, kai pilietis sugalvojo pririšti savo šunį prie automobilio ir tempė vargšelį tol, kol šis žuvo. O gyvūnų prieglaudų feisbuko paskyros kiekvieną savaitę mirga kraupiomis šunų ir kačių nuotraukomis (į odą įaugę antkakliai, perpjautos gerklės, odos infekcijos, sutrūkę, kraujuojantys augliai, gyvūnai – skeletai) su pagalbos prašymu žmonėms paremti prieglaudas ir taip padėti apmokėti sąskaitas už šitų nabagėlių gydymą. Tuo metu internete plinta ir vaizdai, kai šunelis nesitraukia nuo viduryje gatvės partrenkto savo draugo, stengiasi jį patraukti nuo kelio, priartėjus mašinai, dengia jo sustingusį kūnelį savuoju...

Prisiminkime filmą „Hachiko: šuns istorija (angl. Hachiko: A Dogs Story 2009)“, kuris sukurtas remiantis tikra istorija. Profesorius priglaudžia į namus benamį šunį. Šis taip prisiriša prie šeimininko, kad tampa jo geriausiu draugu ir kiekvieną dieną laukia jo grįžtančio iš darbo traukinių sotyje. Vieną dieną šeimininkas taip ir nebegrįžta, tačiau šuo, net ir po šeimininko mirties, kiekvieną dieną jo laukia ištisus devynerius metus. Tokios istorijos verčia susimąstyti apie tai, kad mes, žmonės (lot. Homo sapiens) – mąstančios būtybės, galime būti piktesni, žiauresni, mažiau vertybių turintys padarai nei šuo ar katinas.

Aš pati auginu šuniuką, kurį labai myliu ir tikrai nesuvokiu, kaip žmogus gali skriausti gyvą padarą, kuris, kaip jau kalbėjau anksčiau, pasižymi jautrumu, prisirišimu ir prieš žmogų yra bejėgis. Manau, kad gyvūnui, kaip ir žmogui, reikia rūpesčio ir šilumos. Bet koks gyvūnas paliktas likimo valiai jaučiasi išduotas, nereikalingas. Kitas dalykas, gyvūnai, kurie pripratę gyventi namuose ir paskui yra išmetami į gatves, yra nepratę prie laukinių gyvenimo sąlygų – dažnai jie žūsta. Ir tai tik dėl žmogaus kaltės.

Manau, mūsų visuomenėje ypatingai trūksta atsakomybės. Žmonės, įsigydami gyvūną, dažniausiai vadovaujasi žodžiu „noriu“ ir „greitai“. Mažai kas pasvarsto apie atsakomybę už gyvūną, kuris yra gyvas padaras ir juo reikia rūpintis, auklėti, mylėti iki jo paskutiniųjų dienų. Įsigyjant gyvūną reikia apsvarstyti savo galimybes – juk gyvūno išlaikymui reikia finansų, tam tikrų sąlygų.

Taip pat, įsigyjant, pavyzdžiui, šunį, reikia suvokti, kad jūs taip pat tampate atsakingu už aplinką, kurioje gyvenate ne vien jūs, kurią reikia puoselėti, o ne teršti. Situacija po truputį keičiasi, beglobių gyvūnų organizacijų dėka, kurios tikrai nebijo šokiruoti, šviesti žmonių ir jiems patarti, tačiau ji visiškai pasikeis tada, kai žmogus suvoks, ką reiškia būti atsakingu. Būti atsakingu ne tik už save, bet ir už savo gyvūną ir tai, kas vyksta visų mūsų aplinkoje.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

2016 m. DELFI ir Vilniaus Gabijos gimnazija skelbia Lietuvos mokyklų jaunųjų žurnalistų konkursą!

Kviečiame jaunuosius mokyklų žurnalistus savo publicistinius tekstus, kurių apimtis siekia iki 400-500 žodžių, siųsti adresu gabijos.laikrastis@gmail.com. Konkursas vyks sausio 1-30 d. Jūsų atsiųsti tekstai bus publikuojami DELFI portalo rubrikoje DELFI Pilietis. Bus skiriamos dvi nominacijos – „Populiariausias jaunasis žurnalistas“ ir „Profesionaliausias jaunasis žurnalistas“. Prizus laimėtojams įsteigs portalas DELFI.