Nusivyliau savimi ir pažadėjau sau atšvęsti Naujuosius kaip reikia ir pajusti naujus metus. Ir pajutau, o tiksliau išgirdau fejerverkus. Bet, nepasimokius iš savo klaidų, patikėjau, kad manęs laukia lėtai bėgančios dienos iki gimtadienio, bet laikas vėl manęs nepalaukė. Ar taip turi būti?

Gana didelis mano laiko kiekis paskendo neribotame informacijos sraute – arba kitaip internete – žiūrint vaizdo įrašus su kačiukais, klausantis Drake ir laikinant draugų ar šiaip pažįstamų nuotraukas feisbuke. O juk galėjau tiek padaryt! Pasiruošti namų darbus metams, išnaršyti Kauną ar net, jei labai pasistengčiau, pastatyti Nojaus arką. Bet, deja, potvynis „ate, skubu ir neturiu laiko“ ateina ir su kiekviena diena nušluos vis daugiau galimybių nuo žemės paviršiaus. Svarbius dalykus greit pakeis dar svarbesni dalykai, kuriuos pakeis (kaip netikėta!) dar svarbesni dalykai. O išeis taip, kad niekas nebus padaryta. Greitai net nesidairysime aplink ir staigus suvokimas, kad nežinai, ko čia atėjai, taps kasdienybe! Ir tai – ne didžiausia problema: nestodami mes kenkiame ne tik sau, bet ir Žemei, savo gimtajai planetai.

Jei kartu nestabtelėsime ir neapsidairysime, niekaip nesuvoksime, kokio masto yra problema, pavadina pasauliniu atšilimu. Skamba visai viliojamai. Daugelis norime šilumos kiaurus metus ir nusimato kaip tik tokia ateitis, bet nėra taip gerai, kaip skamba. Kad temperatūra šyla ir šils aišku kaip dieną, bet kartu džius pasėliai, atkeliaus egzotiškesnės ligos, nauji gyvūnai, augalai. Po truputį emigruos ne tik lietuviai, bet ir čia nuo neatmenamų laikų augę žvėrys, išmirs galimybės išsikelti neturintys augalai. Taip pat nepakeliami karščiai, kuriems mes esame visiškai nepasiruošę. Tai ves į aukštesnes maisto kainas ir t.t. – žodžiu, ne kas. Taip pat prie šių problemėlių prisideda ir tirpstantys ledynai, dėl jų kylantis pasaulinio vandenyno lygis, nykstančios ir taip jau labai retos rūšys ir dažnesni potvyniai. Ne tik dažnesni, bet ir stipresni, vadinasi, jų padariniai bus labiau matomi ir Lietuvoje, esančioje prie vidinės jūros. Lyg to būtų negana, didėja išmetamų nuodingųjų dujų ir įvairių kitų blogų medžiagų kiekis ore. Didėja ozono sluoksnis. Vyksta šiltnamio efektas. Taip pat rūgštieji lietūs – nepamirškim jų ir dar daug visokio brudo. Net emigracija šįkart nepadės, mieli draugai.

Taip pat, lyg problemų gamtoje būtų maža, nusprendėm, kad reik pradėti kenkti savo broliams bei seserims. Taip, turiu omeny neseniai įvykusius teroristinius išpuolius Prancūzijoje, karą Ukrainoje, susišaudymus JAV ir sąrašas dar nesibaigia, jį galima tęsti ir tęsti. Ak, kodėl mes tiesiog negalime visi gražiai sutarti?

Šie dalykai vyksta, nes mes skubame ir nerandame laiko jų sutvarkyti, pataisyti. O dėl ko mes bėgam? Ar kas nors žino? Todėl linkiu rasti priežastį šiam egzistenciniam maratonui. Ir pagaliau supratus jo vertę, pradėti gyventi, tik šįkart – iš tikrųjų.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

2016 m. DELFI ir Vilniaus Gabijos gimnazija skelbia Lietuvos mokyklų jaunųjų žurnalistų konkursą! Šis tekstas – 61 straipsnis konkursui.

Kviečiame jaunuosius mokyklų žurnalistus savo publicistinius tekstus, kurių apimtis siekia iki 400-500 žodžių, siųsti adresu gabijos.laikrastis@gmail.com. Konkursas vyks sausio 1-30 d. Jūsų atsiųsti tekstai bus publikuojami DELFI portalo rubrikoje DELFI Pilietis. Bus skiriamos dvi nominacijos – „Populiariausias jaunasis žurnalistas“ ir „Profesionaliausias jaunasis žurnalistas“. Prizus laimėtojams įsteigs portalas DELFI.