O faktinės medžiagos nestinga – gausūs literatūros, televizijos, radijo fondai išliko. Lietuvos televizijos (kartu ir radijo) okupacija – vienas iš tų įvykių, kurio įdomias detales norint sužinoti reikia atversti ne vieną knygą, peržiūrėti ne vieną valandą dokumentinių vaizdų.
Įtampa pasiekė kulminaciją
Po įtemptos sausio 12-osios, apie antrą valandą nakties, prie Lietuvos radijo ir televizijos rūmų pasirodė karinė technika. Iš šarvuočių ir tankų vienas po kito lipo desantininkai. Pastato gynėjai dar desperatiškai bandė ginti įėjimus. Tačiau veltui... Šaltiniuose nurodoma, kad kariškiai negailėdami jėgų buožėmis daužė taikius žmones, mėtė po jais sprogstamuosius užtaisus. Čia žuvo gynėjas iš Kėdainių – Alvydas Kanapinskas.
O rūmuose apie 140 darbuotojų ryžtingai dirbo savo darbus iki paskutinės minutės. Antrojoje televizijos studijoje naujausią informaciją skelbė žurnalistė Eglė Bučelytė. Videotekos darbuotojai iš paskutiniųjų stengėsi apsaugoti archyvus. Vairuotojas Vladimiras Loginovas išgelbėjo kilnojamą televizijos stotį. Operatoriai su viltimi parodyti vaizdus netrukus eteryje bėgo į lauką. O kad Lietuva ir visas pasaulis pamatytų, kaip kariškiai „nardo“ po televizijos koridorius, inžinieriai Eduardas Potašinskas ir Sigitas Misiūnas iš studijos išstūmė stacionarią kamerą. Visų neįmanoma išvardyti – ne visus matėme, ne visus girdėjome.
Tačiau kai kurie nežinojo apie artėjantį šturmą – žurnalistė Nijolė Baužytė, tik pamačiusi atviras centrinės aparatinės duris, įspėjo ten buvusius darbuotojus ir uždarė duris. Ak, tos durys... Jei jų nebūtų buvę, viskas eitų kaip per sviestą...
Kas yra tas paskutinis išvarytasis?
Vieni paskutiniųjų iš pastato išėjo televizijos direktorius Algirdas Kaušpėdas, režisieriai Aušra Lukošiūnienė ir Arvydas Ilginis, kuriuos išvarė tuomet, kai buvo „išvalyti“ beveik visi LRT rūmai. Į uždarytą kabinetą darbuotojai kariškių įsileisti geruoju nepanoro, tada į užrakintas duris desantininkai pradėjo šaudyti. Teko atverti duris. O tik įėję sušuko: „Draugai, tarybinė valdžia atėjo!“. Buvo ankstyvas rytas...
Tačiau mažai kam žinoma – paskutiniai žmonės išėjo tik sausio 13-osios dieną. Tai cecho darbuotojai su viršininku Viliumi Saldžiūnu priešakyje, užsirakinę naktį dispečerinėje. Kai juos surado desantininkai, ilgai pastarieji stebėjosi, kodėl būrelis „fašistų“ kažkaip atsirado čia, būsimoje tarybinės propagandos karalystėje, kurioje ne tik melo netrūks, bet ir vagysčių...
Jau tą pačią sausio 13-osios naktį Lietuvos radijo ir televizijos okupantai nesibodėjo vogti. Tai patvirtina minėtasis Vilius Saldžiūnas. Viskas aiškiai darbuotojams girdėjosi ir matėsi – į sunkvežimius tempti seifai, pasisavinti prailginimo laidai, kita įranga.
Kodėl „Kaspervizija“ nieko taip ir nesuviliojo?
Užimtos televizijos studijose jau karaliavo kolaborantai ir kariškiai. Bet Vilniaus dažniu dar jokio vaizdo niekas nematė. Pastatas užimtas. Ko reikia daugiau? Reikia... Ir žurnalistų, ir diktorių, ir vaizdo bei garso operatorių, ir technikos specialistų...
Bandyta verbuoti išvarytuosius Lietuvos radijo ir televizijos darbuotojus. Nepavyko. Vienas iš okupuotos televizijos vadovų, kolaborantas Gintautas Steigvila kreipėsi į ne vieną žurnalistą su klausimais, kodėl pastarasis ne darbe. Susidurta su dideliu priešiškumu, todėl teko kreiptis pagalbos į komunistus Kremliuje, kurie Vilniun siuntė ne vieną televizijos darbuotojų brigadą. Periodiškai, kas dvi savaites, jos keisdavosi.
Pirmajai atvykus, taip pat pirmoji „Kaspervizijos“ laida eterį išvydo sausio 16-ąją. Taip iki rugpjūčio 22-osios užimtos televizijos koridoriais vaikščiojo svetimi. Vis dėlto garsiausias transliacijų „herojus“ – lietuvis Edmundas Kasperavičius, ryškus tuometis komunistinis veikėjas. Dėl to ir „Kaspervizijos“ vardas atsirado.
Šaldytuvų lentynėlės – pasipriešinimo agresijai įrankis
Tuo pat metu jau buvo organizuotas alternatyvinės televizijos darbas – kiekvienas darbuotojas žinojo savo darbą, kuris tapo gerokai sunkesnis. Teko dirbti vienu metu dviejuose miestuose – Vilniuje ir Kaune, mat iš pastarojo atgijo laisva televizija, o visos pagrindinės žinios suplaukdavo iš sostinės.
Apie dvi savaites Aukščiausioje taryboje buvusi Nijolė Baužytė pastebėjo, kad savanoriai žiūri Kauno televiziją. O ją matyti Vilniuje pirmosiomis savaitėmis faktiškai buvo neįmanoma. Tada žurnalistė klausia: „Vyrai, ką jūs čia įsitaisėt, kad matot? Kokios čia antenos?“ Atsakymo ilgai nereikėjo laukti: „Jokios antenos, čia šaldytuvo lentynėlės!“ Grįžusi namo N. Baužytė nedelsdama išsitraukė metalinę šaldytuvo lentynėlę, prijungė prie jos laidą ir galėjo stebėti pakankamai geros kokybės Lietuvos televizijos iš Kauno transliacijas.
Komunizmas ir vagystės – suderinami dalykai
Simono Konarskio gatvės 49 numeriu pažymėtame pastate nuo pat pirmųjų minučių liejosi melas. Raudonieji ideologai tik sėdėjo ir „tarybiniam“ žiūrovui aiškino gyvenimo tiesas. O čia pat, už sienos, darbavosi vagys. Tai neabejotinai 2002-aisiais žurnalistei Liudvikai Pociūnienei patvirtina tuometis Krašto apsaugos departamento šnipas, dirbęs „Kaspervizijos“ juristu, Virgaudas Jakucevičius. Juk vagystė – įprastas sovietinis įprotis.
„Tarybų Lietuvos televizijoje“ (kaip ją vadino patys jos veidai) apsilankę Lietuvos RTV vadovai trumpai tegalėjo mestelti akį į aparatines. Pastebėta, kad sumažėjo buitinių magnetofonų, importinių televizorių. O ką jau kalbėti apie smulkesnius objektus, asmeninius darbuotojų daiktus... Kai nebeliko, ką vogti, pradėtos išmontuoti stacionarios spintos, montažo aparatūra. Kariškiai iš to pykčio, kad nebėra nieko, net vazonėlius su gėlėmis ar pilnus rašalo buteliukus mėtydavo į sienas.
„Kaspervizijai“ atėjo galas
1991-ųjų rugpjūčio 21-ąją Maskvoje pučas ėmė slopti, o „Kaspervizijos“ ideologai užimtuose rūmuose sėdėjo toliau. Dėl to sunerimo darbuotojai. Tuometis Lietuvos RTV generalinis direktorius Skirmantas Valiulis kreipėsi į Aukščiausiosios tarybos pirmininką Vytautą Landsbergį. Pastarasis teigė, kad pastato perėmimą turi organizuoti patys darbuotojai, o politinį užnugarį Lietuvos vadovas garantuoja.
Rugpjūčio 22-ąją įvyko derybos dėl Lietuvos radijo ir televizijos pastato atgavimo, jose Lietuvos RTV pusę atstovavo generalinis prokuroras Artūras Paulauskas. Okupantai su kolaborantais sutiko iš patalpų pasišalinti per 2 valandas. Pastarieji per duotą laiką spėjo nuveikti „naudingų darbų“.
Atvėrę savo antrųjų namų duris Lietuvos radijo ir televizijos darbuotojai pakraupo. Bet tikėtasi kur kas baisesnio vaizdo – pavyzdžiui, susprogdintų studijų. Archyvinė vaizdo medžiaga liudija - kabinetų durys perkirstos per pusę, chemikalais aplieti, gerokai apdaužyti pultai, kad nebūtų įmanoma pradėti transliacijų iš karto. Prarasta ir kamerų, archyvų.
„Bet nespėjo visko sunaikinti. Patys vertingiausi archyvai liko. Tarp vadovų, ypač tarp lietuvių, buvo žmonių, kurie suprato – laikai keičiasi, bet archyvai nesikeičia, jie turi likti, kad ir kokie jie bebūtų“, – su mažu kartėliu žurnalistui Rimui Bružui 2007-aisiais pasakoja tuometis Lietuvos RTV vadovas Skirmantas Valiulis. Jau po savaitės, sutvarkius sugadintą aparatūrą, televizijos vaizdai vėl parodyti iš S. Konarskio gatvėje esančių rūmų.
Jau praėjo 25-eri metai nuo tragiškųjų sausio įvykių. Visa tai nugulė į istorijos puslapius... Tačiau ar verta tai pamiršti ar net ignoruoti?
2016 m. DELFI ir Vilniaus Gabijos gimnazija skelbia Lietuvos mokyklų jaunųjų žurnalistų konkursą! Šis tekstas – 51 straipsnis konkursui.
Kviečiame jaunuosius mokyklų žurnalistus savo publicistinius tekstus, kurių apimtis siekia iki 400-500 žodžių, siųsti adresu gabijos.laikrastis@gmail.com. Konkursas vyks sausio 1-30 d. Jūsų atsiųsti tekstai bus publikuojami DELFI portalo rubrikoje DELFI Pilietis. Bus skiriamos dvi nominacijos – „Populiariausias jaunasis žurnalistas“ ir „Profesionaliausias jaunasis žurnalistas“. Prizus laimėtojams įsteigs portalas DELFI.