Mokyklų jaunųjų žurnalistų konkursas. Skaudi šeimos istorija: kaimynų skundas privertė tėvą slapstytis

Buvo labai šaltas ir liūdnas vakaras. Šalia krosnies susimąsčiusi sėdėjo močiutė. Ji pati skleidė tą šilumą, kuria norėjosi mėgautis, prisiglausti ir tiesiog būti kartu. O šaltais žiemos vakarais močiutė vis dažniau paslaptingai šypsodavosi ir pasakodavo apie savo nelengvą gyvenimą. Taigi skubu močiutei atnešti karštos arbatos su medumi ir prašau įgarsinti tai, apie ką galvoja. Vieną tokį vakarą ji ilgai tylėjo, akyse prisikaupė ašarų, ir praeities įvykiai atgijo jos žodžiuose:

„Viskas prasidėjo, kai man tebuvo vieneri metai. Šeimoje buvome šešiese: mama, tėvas, du broliai ir dvi seserys. Vieną dieną mano tėvą, Juozą Karpičių, kaimynai apskundė sovietams, apkaltino sušaudžius 80 kaimo žmonių, įskundė kaip nepatikimą žmogų, nors tėvas buvo visų gerbiamas ir mylimas Onuškio valsčiaus seniūnas. Tėvas, neturėdamas kitos išeities, paliko mus ir pradėjo slapstytis. Nukentėjome ir mes. Mes, vaikai, nesupratome, kas nutiko, kai tėvas viską metęs tekinas bėgo pro duris. Tačiau vieną naktį rusams įsilaužus į mūsų namus, visos kortos staiga atsivertė. Mano motina, Liudvisia Baranauskaitė, tuo metu besilaukianti antrojo sūnaus, mano brolio, kuris mirė būdamas vos dviejų mėnesių, buvo priremta prie sienos ir jai buvo šaudoma virš galvos, norint sužinoti, kur slapstosi, to meto politiniu kaliniu pramintas Juozas Karpičius.

Atsimeni, vaikeli, kai kalbėjome apie meilę? Sakei, kad meilė yra abstraktus dalykas arba ji neegzistuoja. Žinok, sovietmečiu joks valdžios vyras nesužlugdydavo šeimos meilės. Tuo metu meilė galėjo išgelbėti to žmogaus gyvybę, kurį mylėjai. Taigi mano motina buvo pasiruošusi būti sušaudyta, tačiau paslaptį išsaugoti. Netrukus mano tėvas buvo sugautas ir suimtas. Juozas Karpičius Onuškio kalėjime kalėjo apie metus. Po metų buvo perkeltas į Rūdiškių kalėjimą, kuriame kalėjo mėnesį. Vėliau kalėjo Trakų ir Lukiškių kalėjimuose. Jo kančioms galo nesimatė, ir po ketverių metų kankinimų Lietuvoje tėvas buvo ištremtas į Sibirą.

Didžiausia mano tėvo baimė buvo būti pamirštam savo šeimos, todėl vos ne kiekvieną savaitę gaudavome iš jo po žinutę apie tai, kad jis gyvas ir sveikas, kad jis mus labai myli, tikėdamasis, kad mes jo niekada nepamiršim. Tuo metu ir mums Lietuvoje buvo labai sunku. Mes, vaikai, buvome vadinami banditais, o motina – politinio tremtinio boba. Negalėjome lankyti mokyklos, mama negalėdavo dirbti, turėjome nuolat slapstytis nuo sovietų. Gyvenome be tėvo, alkani, basi. Sunkiausia būdavo išgyventi šaltas žiemas, kai basi turėdavome ganyti gyvulius.

Dabar skamba juokingai, tačiau kojas kišdavome į karvių mėšlą. Tai buvo vienintelis būdas nenušalti kojų. Viskas baigėsi po Stalino mirties, kai tėvas buvo pripažintas nekaltu ir jam buvo leista grįžti į Lietuvą. Žinoma, jam ilgą laiką nebuvo leista dirbti, jis net 12 rublių algos negaudavo, nes bandito šleifas pasitiko jį ir čia. Tačiau mano tėvas, Juozas Karpičius, darbštus žmogus, net neketino nedirbti. Jis pradėjo dirbti kolūkyje ir kasti šulinius. Ligi šiolei Rūdiškėse tebėra jo iškastas šulinys.“

Nesuspėjus močiutei baigti pasakoti istorijos, puoliau jai į glėbį. Stipriai apkabinusi pasakiau, kaip labai ją myliu ir kokia laiminga esu, kad ji yra čia, su manimi. Reikia pereitį pragarą, perplaukti vandenynus, perkopti kalnus norint pajusti gyvenimo skonį, norint suprasti, ką iš tiesų reiškia gyventi.

2016 m. DELFI ir Vilniaus Gabijos gimnazija skelbia Lietuvos mokyklų jaunųjų žurnalistų konkursą! Šis tekstas –43 straipsnis konkursui.

Kviečiame jaunuosius mokyklų žurnalistus savo publicistinius tekstus, kurių apimtis siekia iki 400-500 žodžių, siųsti adresu [e-mail]. Konkursas vyks sausio 1-30 d. Jūsų atsiųsti tekstai bus publikuojami DELFI portalo rubrikoje DELFI Pilietis. Bus skiriamos dvi nominacijos – „Populiariausias jaunasis žurnalistas“ ir „Profesionaliausias jaunasis žurnalistas“. Prizus laimėtojams įsteigs portalas DELFI.