Tad kas trukdo Europai priklausyti ne tik geografiškai, bet ir mąstyti, kaip tikriems europiečiams? Štai keli mąstymo ir elgesio stereotipų pavyzdžiai ir pasamprotavimai, kas lemia minčių sąstingį.
Jeigu nori būti gerai gydomas, turi eidamas pas gydytoją būtinai duoti jam pinigų arba nešti dovanų. Sovietmečiu norėdami, kad „geriau išgydytų“, žmonės daktarams duodavo pinigų vokelyje arba nešdavo vertingų dovanų. Ir dabar vyresnio amžiaus pacientai, kaip ir vyresnės kartos daktarai, yra įpratę – vieni duoti, kiti imti kyšius už tariamą geresnį gydymą. Šiuolaikinė visuomenė, ypač jauni, studijavę užsienyje, smerkia kyšininkavimą ir stengiasi jį kaip įmanoma mažinti organizuodami visuomenines akcijas (lipdukai ant kabinetų durų –„Geriausia dovana gydytojui – nuoširdi šypsena“), skelbdami dienas be korupcijos. Deja, įsitikinimas, „jei netepsi, nevažiuosi“, gajus. O juk taip paprasta – neduosim – neims. Taigi, koją kišą mūsų įpročiai.
Jei lankaisi pas psichiatrą, sprendi psichologines problemas – esi beprotis. Vyresnieji sužinoję, kad eini pas psichologą, pagalvoja, kad esi beprotis, nes anksčiau savo noru ten niekas nesilankė. Sovietinėje Lietuvoje psichiatras buvo baudėjas, jis žmones, kurie buvo nelojalūs valdžiai, uždarydavo į psichiatrines ligonines ir „gydydavo“ vaistais. Labai tiksliai tokių ligoninių veiklą aprašė mano žemietis, alytiškis, rašytojas Jurgis Kunčinas romane „Tūla“. Ir dabar yra išlikę šio baisaus reiškinio šešėliai šiuolaikinės visuomenės mąstyme, sovietinis požiūris, kad psichologas ar psichiatras yra žmogus, ne galintis padėti išspręsti problemas, o baudžiantis, griaunantis ateitį gyvas. Baimė, ką žmonės pasakys, ką pagalvos, gaji.
Parsinešti ko nors iš darbo – normalu, pasinaudoti tarnybine padėtimi – įprasta. Sovietinėje Lietuvoje jausdami nuolatinį prekių stygių, žmonės ką tik galėdavo, tą parsinešdavo iš darbo. Dar ir dabar žmonės tiesiog slapčia pasiima reikiamą prekę iš darbovietės (pvz. popierių kopijavimui) ir mano, kad tai nėra blogai, už valstybės pinigus keliauja į užsienį, o kanceliarinėms išlaidoms skirti pinigai slepiasi asmeninėse kišenėse. Teisus buvo Maironis: „Neišriš be naudos kapšo, rubliais kuproto!“ Negi tai – normalu? Ne, bet naudos siekimas įgavo antrąjį kvėpavimą.
Už žmogaus gerovę atsako valstybė, direktoriai ir visi kiti, tik ne pats žmogus. Sovietmečiu valdžia „mylėjo“ darbo žmogų, davė kelialapius ilsėtis, paskyras butams ir automobiliams, vis už dyką. O dabar savo verslą kaime turintys verslininkai ir ūkininkai skundžiasi, kad nesulaukia norinčių dirbti žmonių, nes gyventi iš pašalpų patogiau. Skaudi tiesa akis bado – provincijos kaime mažai norinčių dirbti – įsigalėjo „pašalpinių“ karta – nedirba, o pinigų gauna. Taip valstybės politika išaugino žmones, kuriems neverta vargintis ir dirbti už minimumą, jei gali dykinėti. Gal todėl ir dabar daug norinčių tik viską gauti, o ne užsidirbti.
Tikėtina, kad laikui bėgant sovietinės valstybės palikimas – stereotipinis mąstymas – turėtų išnykti, nes keičiasi žmonių kartos. Užaugo nepriklausomoje Lietuvoje laisvai mąstančių, Europoje išsilavinimą įgijusių žmonių bendruomenė. Veiklūs, savarankiškai mąstantys, verslūs jaunuoliai savo pavyzdžiu pakeis visuomenę.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
2016 m. DELFI ir Vilniaus Gabijos gimnazija skelbia Lietuvos mokyklų jaunųjų žurnalistų konkursą! Šis tekstas –34 straipsnis konkursui.
Kviečiame jaunuosius mokyklų žurnalistus savo publicistinius tekstus, kurių apimtis siekia iki 400-500 žodžių, siųsti adresu gabijos.laikrastis@gmail.com. Konkursas vyks sausio 1-30 d. Jūsų atsiųsti tekstai bus publikuojami DELFI portalo rubrikoje DELFI Pilietis. Bus skiriamos dvi nominacijos – „Populiariausias jaunasis žurnalistas“ ir „Profesionaliausias jaunasis žurnalistas“. Prizus laimėtojams įsteigs portalas DELFI.