Iš žiniasklaidos ir visuomenės sklindantis nepasitenkinimas, negatyvumas skverbiasi į mus, Lietuvos mokinius taip, kad mes dažnai pamirštame džiaugtis paprastais dalykais, svajoti ir siekti svajonių. Laimei, laimingų, aktyvių ir viską spėjančių mokinių dar yra nemažai, ir jie norėtų pasidalinti su visa Lietuva savo patirtimis, įspūdžiais, pozityvia nuotaika ir taip praskaidrinti skaitytojų kasdienybę nekasdienišku pasakojimu.
Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijos keliautojų klubas „Kertam kampą“
Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijos mokiniai ne vien tik spėja puikiai mokytis, ruoštis vieniems po kitų vykstantiems renginiams, užsiima įvairiomis popamokinėmis veiklomis, viena iš jų – pėsčiomis arba baidarėmis keliauti po Lietuvos (ir ne tik) gamtos mielus, keliautojams iššūkių keliančius užkampėlius. Jeigu nebaisi mums ir šalta žiema, pliaupiantis lietus, ilgos distancijos pėsčiomis, pelkės bei miškai, mūsų neišgąsdins ir paprastas kontrolinio darbo lapas, ir sudėtingi, ilgi moksliniai tekstai!
MBG keliautojų klubas „Kertam kampą“ Dzūkijoje
Vienas iš šiais mokslo metais vykusių žygių buvo į Dzūkiją. Kol dauguma Kalėdų dvasios laukė miestuose, įsitraukę į dovanų pirkimo šurmulį prekybos centruose, būrelis mokinių iš MBG keliautojų klubo „Kertam kampą“ kartu su nepakartojamu klubo vadovu, geografijos mokytoju Daliumi Pranculiu patraukė į gamtą. Tai buvo puiki galimybė pailsėti nuo miesto triukšmo, mokslų, kasdienybės, tiesiog žingsniuoti miško takeliais link siekiamo tikslo ir nieko negalvoti, leisti akims žavėtis nuostabiu lietuviškos gamtos grožiu.
Kartu su Pėsčiųjų Žygių Asociacija
Pirmąją dieną mes ėjome kartu su Pėsčiųjų žygių asociacijos dalyviais, kurių buvo net virš 500, 25 km distanciją žygyje „Dzūkų kovų keliais“. Šis žygis skirtas A. Ramanausko-Vanago vadovaujamų partizanų Merkinės miestelio puolimo 70-mečiui paminėti. Prasidėjus antrajai Lietuvos sovietų okupacijai 1945m., Vanagas, kurio garbei buvo rengiamas žygis, greitai tapo partizanų Dzūkų grupės Merkinės bataliono vadu.
Partizanų dalia
Kaip žinome, partizanų gyvenimas buvo dramatiškas ne vien tik jiems, bet ir jų artimiesiems. Visą dešimtmetį motinos lydėjo sūnus į mišką, baimingai laukdavo žinių apie kiekvieną partizanų susirėmimą, kentė tardymus. Ne vienai teko pamatyti žuvusį savo sūnų, numestą miestelio aikštėje. Partizanai ne vien ginklais kovojo, jų vadai suprato, jog pasipriešinti mažiausiai dešimteriopai gausesnei ir gerai ginkluotai sovietinei kariuomenei partizanai neturi realių galimybių. Todėl jie vengė stoti į tiesioginį mūšį ir kėlė sau tikslą, kiek įmanoma labiau priešintis sovietizacijai, puoselėti patriotines gyventojų, ypač jaunimo, nuotaikas, skatinti pilietinį nepaklusnumą okupacinei valdžiai. Taip pat buvo priešintasi ir rašytiniu žodžiu.
Lietuvoje per partizaninį karą išėjo daug periodinių leidinių, poezijos, dainų rinkinių, maldynų. Partizanų leidiniai vieninteliai, kuriuose buvo puoselėjama tautinė kultūra ir tradicijos. Kaip bebūtų liūdna, sėkmingai slapstytis buvo beveik neįmanoma, nuolatiniai susirėmimai su kariuomene, naikintojų batalionais buvo partizaninio gyvenimo kasdienybė.
Partizano, kurio garbei rengiamame žygyje dalyvavome, gyvenimo baigtis buvo nežmoniškai tragiška. A. Ramanausko-Vanago paieškai ir likvidavimui KGB skyrė ypač daug dėmesio. Nuo pat pirmųjų tardymo valandų partizanų vadas buvo žiauriai kankinamas. Po kelių kankinimo valandų itin sunkios būklės A. Ramanauskas buvo nugabentas į kalėjimo ligoninę – saugumiečiai bijojo, kad tardomasis neišgyvens. Kalėjimo gydytojų pateiktame akte rašoma: „Į klausimus neatsakinėja, be sąmonės, periodiški veido, viso kūno galūnių raumenų traukuliai. Pulsas vos juntamas. Ligonis visas kruvinas…“ A. Ramanauskas buvo kankinamas fiziškai ir morališkai beveik metus. Ištvermingas kaip reta! LSSR Aukščiausiasis teismas jam skyrė mirties bausmę. Palaidojimo vieta nežinoma.
Tokie renginiai, kaip šis žygis, neleidžia mums pamiršti savo tautos dramatiškos istorijos. Būdami gamtoje, miškuose, kaimeliuose, mes galime bent dalelę pajusti tokio gyvenimo, kokį gyveno jie. Pąmąstyti, kaip buvo nelengva, juk klimatas mūsų šalyje gana permainingas ir nepalankus gyvenimui lauke. Ir vis dėlto mes turime didžiuotis ir Jiems dėkoti už nepalaužiamą meilę Tėvynei, nes Jų dėka šiandien turime savąją Lietuvą.
Pakeliui namo
Iškart po žygio, skirto partizanų vadui Vanagui, MBG keliautojų klubo nariai su mokytoju sėdo į autobusiuką ir išvažiavo nakvynės į kaimo turizmo sodybą Puvočiuose, kur mūsų pavargusių laukė pirtelė ir patogios lovytės.
Prabudę gana anksti ryte, patraukėme keliu link Marcinkonių traukinių stoties, kuri buvo už daugiau nei 20 km. Nors beveik visą dieną lijo, bet tai nesutrukdė mums džiaugtis Lietuvos gamtos grožiu. Pamatėme, kokie nuostabūs yra žmonių nepaliesti, žali Dzūkijos miškai, ėjome pro Skroblaus rezervatą, pasigrožėjome upe, ji yra viena iš nedaugelio upių Lietuvoje, kurios vandenį galime gerti, ir ragavome jį, vanduo tikrai labai skanus!
Eidami tikslo link pabuvojome nuošaliame Rudnelės kaimelyje, kuriame savo sodyboje dažnai vasaroja lietuvių rašytojas Kazys Saja (1932m.) ir anksčiau dirbo Lietuvos grafikė, knygų iliustratorė Gražina Didelytė (1938-2007). Mes gavome galimybę pamatyti nedaug kam žinomą jos kaimiškame namuke įrengtą Dainavos girios galeriją „Andeinė“.
Socialinių mokslų daktaras Vygandas Čaplikas, kuris gana dažnai lankosi ir apsistoja Rudnelėje, mums pasakojo apie G. Didelytės kūrybą, gyvenimą, rodė jos piešinius. Sužinojome, jog ji nebyliai kovojo už Tėvynės laisvę, jos piešiniuose atsispindi simboliai apie Lietuvą, autorė yra gavusi daug premijų užsienio konkursuose, parodose už ekslibrisus. Dailininkė be galo mylėjo gamtą. Kartą perbrido išilgai visą šaltą Skroblaus upelį, piešdama krantus.
Sužinoję apie dar daugumai negirdėtos asmenybės Gražinos Didelytės gyvenimą ir šiltai atsisveikinę su Vygandu, pajudėjome toliau. Keliaudami miško takeliais, keliais aplankėme Gaidžio kopą. Tai žemyninė kopa, kuri vis dar gyva ir jos dar nesustabdė, medžiai ir žolinė augmenija, ji dar slenka ir padedama vėjo, stengiasi kovoti su augalais. Ir tai dar ne viskas, pamatėme dar vieną Lietuvos gamtos objektą – „Meškos šikną“. Tai aukštapelkė, kurių Lietuvoje nėra tiek daug.
Galiausiai baigėme kelionę, nuėję 22 km, šlapiais nuo lietaus drabužiais sėdome į traukinį ir nuo Marcinkonių, didžiausio Lietuvos kaimo, pajudėjome į Vilnių. Iš viso per savaitgalį nuėjome 47 km.
Po kiekvieno žygio vis labiau įsitikiname, kad gyvename nuostabiai gražioje Tėvynėje, ir ji žavi mus bet kuriuo metų laiku... Tereikia paieškoti ir pastebėti visa, kas gražiausia, paprastume. Be to, kiekvienas dalyvis vis sužino kažką nauja apie mūsų šalies istoriją, geografiją, svarbius asmenis. Žygiai kartu su MBG keliautojų klubu yra tikrai didelė atgaiva sielai ir protui.
Visiems DELFI skaitytojams linkime stengtis atrasti kuo daugiau džiaugsmo kasdienėje rutinoje, spinduliuoti gėriu, daugiau šypsotis, atrasti veiklą, kuri džiugintų Jus, o Lietuvos gamta – didžiulis lobis, todėl gimtojo krašto pažinimas – neišblėstančių įspūdžių garantas.
2016 m. DELFI ir Vilniaus Gabijos gimnazija skelbia Lietuvos mokyklų jaunųjų žurnalistų konkursą! Šis tekstas –32 straipsnis konkursui.
Kviečiame jaunuosius mokyklų žurnalistus savo publicistinius tekstus, kurių apimtis siekia iki 400-500 žodžių, siųsti adresu gabijos.laikrastis@gmail.com. Konkursas vyks sausio 1-30 d. Jūsų atsiųsti tekstai bus publikuojami DELFI portalo rubrikoje DELFI Pilietis. Bus skiriamos dvi nominacijos – „Populiariausias jaunasis žurnalistas“ ir „Profesionaliausias jaunasis žurnalistas“. Prizus laimėtojams įsteigs portalas DELFI.