Praėjus 25-eriems metams atsigręžiam atgal. Ketvirtį amžiaus esam laisvi. Laisvi gyventi taip, kaip norim, laisvi patys spręsti ir nulemti savo ir savo vaikų ateitį, laisvi viešai minėti Lietuvai svarbias datas ir mylėti savo, o ne primestąją Tėvynę.

Gyvenu Airijoje jau seniai. Bet tos Lietuvai svarbios datos, o ypač Sausio 13-oji, gyvenant čia, įgyja dar didesnę svarbą. Nežinau, ar visi Lietuvoje uždega žvakutes tą rytą, ar visi eina į mišias, ar įsisega neužmirštuolės žiedelį... Mes tą darome. Išdidžiai ir su meile. Ir nesvarbu, kiek dabar piktokai nusijuoks (ar keiks mane komentaruose) – taip. Su meile. Mes bėgome simbolinį bėgimą, solidarizuodamiesi su viso pasaulio lietuviais „Gyvybės ir Mirties keliu“, uždegėm žvakutes visiems keturiolikai žuvusiųjų.

Meldėmės lietuviškose mišiose, skaitėme eiles ir dainavome dainas. Ir visa tai – lietuviškos trispalvės fone, prie širdies segint mažą neužmirštuolės žiedelį. Ir žinot ką? Nieko neatsitiko. Nes mes negirdėjom piktų nepasitenkinimo šūksnių ar priekaištų, kad žeminam Sausio 13-osios atminimą. Nes šitie simboliai nesikandžioja...

Feisbuke vykstant savotiškai kovai, kas nugalės, stebėjau, ar kas iš mano draugų pasipuoš Neužmirštuolės žiedu. Nepatikėsit. Pirmasis, kurį pamačiau, ja pasipuošė 73-ejų metų airis. Nepaprastai šviesus žmogus, ne tik išdrisęs tai padaryti, bet ir trumpai papasakoti apie Sausio 13-ąją. O mes? Toliau ginčijamės? Ieškom kažkokių nesuprantamų ir neegzistuojančių tiesų? Gal ir neįmanoma perteikti, o ir tie, kurie nusiteikę priešiškai, ar supras? Kažin... Jūs nepatikėsit, su kokiu pasididžiavimu Airijos lietuvaičiai, pasipuošę marškinėliais, skarelėmis, kepuraitėmis su trispalvėm ir segėdami prie krūtinės neužmirštuolės žiedelį bėgo simbolinius 9 km. Ir jie atrodė nuostabiai. Kaip nuostabiai ir nepaprastai tą sekmadienį skambėjo malda Švento Andriejaus bažnyčioje, kaip ypatingai airiškos bažnyčios skliautuose aidėjo Jurgitos ir Lauros atliekama Laisvė...

O Neužmirštuolė buvo visur. Aš tai pat ją segėjau. Ir man tai nebuvo kažkoks masonų simbolis ar svetimas susipriešinimą keliantis daiktas. Ne. Man tai tebuvo mažas lietuviškos gėlės žiedelis, graži iniciatyva, primenanti drąsiausią mano Tėvynės naktį. Niekada nesuprasiu tų, kurie klausia, ar negana Trispalvės, Vyčio, juk Tą naktį jie buvo mūsų Tėvynės simboliais. Taip, tai buvo TĄ naktį, taip bus visada.

Niekas juk nebando padaryti gėlės žiedelio svarbesnio už juos. Viešpatie, kaip norisi sušukti – nagi atsipeikėk, lietuvi! Ar jau tikrai nesuvoki nieko? Ar negali sustoti? Kas yra? Nepatinka, kad šią iniciatyvą remia šalies prezidentė? Ar tiesiog negali pakęsti, kad kažkas pasiūlė ir įgyvendino labai taurią ir gražią idėją? Nenoriu būti sarkastiška ar pikta, bet pastarosiomis dienomis, skaitydama kai kuriuos straipsnius, susidariau nuomonę, kad tęsiame tradicijas išlikti tais „tikrais“ lietuviais, kuriems niekas niekada neįtinka... Juk būtų stebuklas, jei bent mintyse pasakytume „ačiū“. Už iniciatyvą, už gražią mintį.

Renginių banga vis dar rieda per pasaulį... Atminimo žvakutės dega Vilniuje, Londone, Dubline. Visur, kur skamba lietuviškas žodis. Žinau, kad neišgirsit manęs, bet tiesiog bent jau dabar, Sausio 13-ąją, pasistenkime pamiršti pyktį, pagiežą ir bent pabandykime būti truputėlį artimesni ir geresni vienas kitam. Galbūt gyvename skirtinguose žemės kampeliuose, bet esama iš mažytės šalies, kuri prieš 25-erius metus visam pasauliui išdrįso pasakyti – mes esame. Ir uždegdami žvakelę, laikydami lietuvišką Trispalvę ar segėdami prie širdies Neužmirštuolę, dar kartą nulenkime galvas...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite atsiųsti savo nuomonę? Patarti? Pasidalinti mintimis? Kviečiame tai padaryti! Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau: