Noriu pradėti nuo pačios situacijos, kuri privertė praregėti. Taigi, diskusijų audrą sukėlė mano feisbuko sienoje įkeltas vaizdo įrašas, kuriame iš pažiūros vos ant kojų pastovinti kiemsargė galimai darbo metu šlitinėja po gatvę. Man važiuojant pro šalį, ji slydo nuo šaligatvio, kojomis kone po mano automobilio ratais.
Sustoti spėjau, nelaimės pavyko išvengti. Nutariau išlipti ir pasiūlyti žmogui eiti namo, kad nekeltų pavojaus nei sau, nei kitiems. Pokalbį nufilmavau. Nei man, nei mačiusiems, abejonių dėl darbuotojos blaivumo, manau, nekilo. Vaizdo klipui pradėjus plisti internete, sulaukiau galybės komentarų, pateisinančių vargšę kiemsargę ir mane maišančių su žemėmis už mano požiūrį ir poelgį. Yra „n“ priežasčių, kodėl tokių situacijų niekada netoleravau ir neplanuoju to daryti artimiausioje ateityje. Jei reikėtų, lygiai taip pat pasielgčiau ir šiandien.
Paaiškinsiu kodėl. Pirmiausia, esu atsakingas už save. Stengiuosi gyventi taip, kad nekelčiau problemų bei nebūčiau našta nei artimiesiems, nei manęs nepažįstantiems. To paties tikiuosi ir iš aplinkinių. Tarkim, moterėlei palindus po mano automobiliu turėčiau įrodinėti, kad ji kalta, nes galimai neblaivi paslydo, o ne aš ant jos užvažiavau. Ko gero, niekas nenorėtų atsidurti tokioje situacijoje. Nemanau, kad būtų malonu tokiomis problemomis apsikrauti bet kuriam kitam vairuotojui, kuris pasitaikytų jos zigzaguose palei gatvę.
Pabandykime į šią situaciją pažiūrėti ir iš darbdavio pozicijos. Jis suteikia moteriai darbą bei galimybę gauti pajamų, kurias skirtų būtiniausiems poreikiams patenkinti – maistui, susimokėti už pastogę ir t.t. Kad ir kokia nedidelė ta alga būtų, tai yra pinigai. Štai, pavyzdžiui, darbuotoja, apeliuodama į sunkų gyvenimą ir šventines nuotaikas, darbo metu „pasišildo“ tiek, kad kojos pradeda pintis, kastuvas, lyg gyvas medis vėjo blaškomas, siūbuoti į visas puses. Vienas neatsargus slystelėjimas ir stipriai guodžiama kiemsargė susižaloja, ar, neduok Dieve, gyvenimą baigia palindusi po automobilio ratais. Kas tokiu atveju gresia jos darbdaviui? Milijonas problemų, kurios, blogesnio scenarijaus atveju, gali pasibaigti net „tūptelėjimu“ už grotų.
Kodėl turėčiau pateisinti girtaujantį darbuotoją, kuris į pavojų stumia žmogų, suteikusį jam darbą? Kodėl turiu pagailėti moters, kurios nenuvalytas šaligatvis gali greitai tapti nekalto praeivio traumos priežastimi? Niekada to nedarysiu. Kad ir koks sunkus ir neteisingas būtų gyvenimas, atėjus į darbą, reikia jį dirbti, o ne girtauti. Paprasta.
Dar keli klausimai, į kuriuos atsakę galime pasitikrinti, kiek tolerantiški esame neblaiviam darbuotojui. Ar lygiai taip pat teisintumėte chirurgą, kuris guldo jus ant operacinio stalo, drebančiom rankom ima skalpelį ir, pasilenkus prie jūsų arčiau, pro jo kaukę pasipila visa puokštė stipriausių liaudies užpilų? Pro pirštus pažiūrėtumėte ir į girtą policijos pareigūną, kuris abejingai į jus žvilgteli, kai prašote pagalbos? O kaip reaguotumėte į neblaivią auklėtoją jūsų vaiko darželyje? Paliktumėte jai savo atžalą, mintyse kartodami, kad auklėtojos alga nedidelė, jai ir taip sunku, tai tegu šiek tiek išgeria? Aš atsakymą žinau.
Netoleruoju ir nepateisinu nei vieno, kuris neatlieka savo darbo, savo pareigos. Nesvarbu, ar tai kiemsargis, gydytojas, įmonės vadovas ar Seimo narys. Jei gauni atlygį už konkretų darbą, tai būk malonus ir jį atlik tinkamai. Atlyginimas nėra mokamas dėl to, kad kažko gaila ir niekas neprivalo jo mokėti, jei žmogus nenori dirbti. Sakote, mažai uždirba? Sutinku, pinigai tikrai nedideli, tačiau pradėti nuo kažko reikia. Galų gale, tai tikrai geriau nei nieko.
Vienas pagrindinių „nuskriaustosios“ guodėjų argumentų buvo jos maža alga. Neva mažas atlyginimas ir prastos darbo sąlygos verčia žmogų taip elgtis. Po mano įkeltu vaizdo įrašu radau daugybę komentarų, kurių autoriai siūlė man pačiam pabandyti nukasti šaligatvius, kad suprasčiau kaip sunku tai daryti. Nepykit, bet nekasiu. Ne tam mokiausi ir stengiausi, kad visą gyvenimą su kastuvu po šaligatvius mojuočiau. Dirbau ir aš už atlygį, ne ką didesnį nei dabartinis minimumas. Taip, buvo sunku, bet nei sekundei nebuvo kilusi mintis, kad čia jau mano galimybių ribos, kad reikia pradėti gerti ir dėl visko kaltinti sistemą. Kentėjau, stengiausi ir dirbau sunkiai tam, kad būtų geriau. Tą daryti gali visi.
Būtų paprasta lengvabūdiškai numoti ranka, pasakyti sau, kad tai tėra vienos vargšės kiemsargės istorija, kuri netikėtai iškilo į viešumą. Kitą dieną visi tai pamirštame ir toliau gyvename savo tobulus gyvenimus. Toli gražu. Mūsų tauta serga. Ligos simptomai vis stiprėja ir apie juos tikrai kalbama vis garsiau. Neblaivūs vairuotojai, darbuotojai ar šeimyninių konfliktų dalyviai jau tapo kasdieninėmis portalų antraštėmis. Esame vieni pirmųjų pasaulyje pagal suvartotą alkoholio kiekį tenkantį vienam gyventojui. Ar šių faktų neužtenka, kad išvystumėme tą raudoną įspėjimo signalą? Aš su savo straipsniu to nepakeisiu. Aš tiesiog galiu būti dar vienas iš tų žmonių, kurie apie tai kalba ir neleidžia su tuo susitaikyti. Ši tautos liga jau virsta visa griaunančiu vėžiu, kuris turi būti pradėtas gydyti ten, kur mus atstovauja tautos protingiausieji, kuriuos mes išrinkome.
Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius džiaugiasi, kad neblaivus darbuotojas darbo vietoje „nebėra norma“. Pritariu ir labai norėčiau tuo tikėti. Deja, po to ką perskaičiau komentaruose, supratau, kad dar turime nueiti ilgą kelią iki geresnės Lietuvos. Aš ja tikiu. Ar tikite geresne Lietuva Jūs?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!