Dar būdamas jaunas ir kvailas, bijantis apkalbų ir prislėgtas visuomenės nuomonių, stereotipų, gudragalvių bendraamžių pagalbos dėka vis atrasdavau draugių, su kuriomis draugystė ilgai tęstis negalėdavo, bet nors menki ketinimai būdavo. Padraugavęs kiek, randi kitą, vėliau grįžti prie senos ir taip kaip vėjo blaškomas „tąsaisi“.
Nei protingas, nei laimingas, nei gražus, nei turtingas, bet jaunas ir optimistas, kažkaip sugebėdavau džiaugtis viskuo, ką turėjau, ir dar labiau norėti ir tikėtis to, ko neturiu, su viltimi tai pasiekti ateityje.
Bėgo metai ir supratau, kad mano gyvenimas nėra jau toks lėkštas ir kupinas saviapgaulės. Atsirado daugiau drąsos, savitvardos, daugiau laiko sau, ir supratau, kad tradicinės šeimos tikrai nebebus – esu gėjus. Gyvenimas nušvito vaivorykštės spalvomis ir išsilaisvinęs iš melo ir gyvenimo spektaklio liūno pradėjau kvėpuoti, o ne dūsauti kaip iki tol.
Dabar man jau 35-eri ir mano santykių bagažas su abiem lytimis tikrai nėra vienas iš pačių mažiausių. Iki šio neradau to vienintelio. Kalbos apie viengungystę nedaro jokios įtakos, nes Lietuva tapo tik atsiminimų kraštu, į kurį gražu pasižiūrėti ar aplankyti kartą per metus.
Grįžęs Lietuvoje iš karto sulaukiu visuomenės „pagalbos“, ieškant man žmonos. Manęs ten niekas neklausia, ko aš noriu, ko nenoriu, kokia mano orientacija, iš karto visi kimba prie reikalo ir tučtuojau rikiuojamos ir peršamos moterys bei panelės – esu senbernis ir reikia žmonos, o va, dar užsienyje gyvenantis, tad ne vargšas...
Taip pat juokinga, kai vieni ar kiti giminės nariai bando atversti į tradicinę orientaciją, neva kaip ligą išgydyti. Gyventi prievartoje ir mele, skausme ir neapykantoje jų nuomone yra tinkamas būdas realizuoti save. O visa tai tik tam, kad visuomenės požiūriu tai atrodo priimtiniau, nei būti senberniu, o, tiksliau, gėjumi. Šlykščių ir savanaudžių žmonių kišimasis į asmeninį gyvenimą iš pradžių užgauna, o vėliau tik įtvirtina pozicijas dėl savo laimės suvokimo ir jos siekimo. Tad, kaip sakoma, vėliavą jiems į rankas, tegul bando į valias.
Sakyčiau, kad tai senamadiškas požiūris, bet dar būnant 30 „pagalbos“ šauksmą įžvelgdavo Lietuvos jaunimas, kuris ieškojo man žmonos, net neatsiklausęs mano pačio pažiūrų. Teko kelis metus studijuoti Lietuvoje ir gyventi bendrabutyje, kurio gyventojai buvo iš visos Lietuvos kraštelių suvažiavę ir, kad ir kaip juokingai nuskambėtų, jaunimas kaip senos bobutės, apkalbomis ir stereotipais apsikaustę, darbščiai dirbo bergždžią darbą.
Dabar net linksma prisiminti ir džiugu, kad jeigu būčiau koks netikša, nerandantis moters, lietuviukai neleistų likti vienam ir tučtuojau kažką pripirštų, gal ne gražuolę, bet darbščią, gal ne protinguolę, bet mylinčią. Keliu skrybėlę prieš juos už draugiškumą ir gerumą.
Tad nuo kada tapau senberniu, pasakyti negaliu, tiesiog ilgalaikiai santykiai čia atsiranda, čia jau po kelių metų nutrūksta, o metų vis daugiau ir daugiau, kol galų gale nelabai ir yra noro kažką giliai kapstyti ir stengtis kurti šeimą. Pradedi džiaugtis tuo, ką turi.
Jaunatviška iniciatyva gelbėti pasaulį dingsta, kai pamatai, į kur įbridai, norėdamas padėti kitiems, kurie ir patys gali savimi pasirūpinti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Kviečiame jus padiskutuoti – ar šiais laikais senbernio statusas ką nors reiškia, ar sulaukus 30-40 metų vyrai vis dar jaučia spaudimą iš tėvų ir draugų kurti šeimą?
Vyrai, pasipasakokite: ar baiminatės senbernio statuso, o gal laikote senbernystę jūsų pačių pasirinkimu? Paatviraukite, ar sulaukus vadinamojo senbernystės amžiaus jums sunkiau susirasti antrą pusę, žmogų, su kuriuo norėtumėte kurti šeimą? O gal šiuolaikiniai senberniai – mergišiai, kurie paprasčiausiai nenori rimtų santykių?
Galų gale, koks yra šių laikų senbernis – Vingių Jonas ar Džeimsas Bondas? Ir kada juo tampama? Pasidalinkite mintimis!
Vienam konkurso dalyviui, kurį išrinks redakcija, atiteks R.D. Wingfiled knyga „Frosto naktis“. Savo patirtimi kviečiame dalintis el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Senbernis“ arba spaudžiant pilką mygtuką čia iki gruodžio 9 d.