Juk turi egzistuoti tam tikros socialinės jėgos, o gal jau ir normos, kad drįstum dėl primityvaus godulio bei pelno siekio pasityčioti tiek iš Krikščionybės, kuri šiais laikais taip dažnai atsuka antrą skruostą, kad kartais pagalvoju, ar tik neišbarškės kurią nors dieną nuo nuolatinių smūgių dantys, tiek iš 130 nužudytų prancūzų, tiek ir iš savo paties klientų. Būtent polemikai su šiomis socialinėmis jėgomis ir yra skirtas mano straipsnis.

Negaliu ir nenoriu dedikuoti jo įstaigai, kuri to neverta, – noriu aptarti problemas, draskančias mūsų visuomenę, regiu prasmę.

Kristofobija vis labiau veržiasi į mūsų namus

Panašu, kad gyvename fobijų civilizacijoje. Vieni kitus nuolat kaltiname įvairiomis fobijomis. Viena mėgstamiausių yra homofobija ir LGBT klausimai, tačiau, kai apie fobijas yra kalbama, situacija dar nėra tokia bloga, gerokai blogiau, kai jos yra nutylimos. Šiandien viena tokių nutylimų fobijų yra kristofobija. Ją ir jos padarinius Europoje yra analizavęs žymusis JAV intelektualas Džordžas Veigelis savo veikale „The Cube and the Catedral, Europe, America, and Politics Without God“( „Kubas ir katedra, Europa, Amerika ir politika be Dievo“).

Viena pagrindinių idėjų, kad šiuolaikinis Europos žmogus ima prarasti savo europietiškumą, nes nusigręžia nuo visos civilizacijos. Kartu nusigręžiama ir nuo tokių etalonų kaip ES tėvai Robertas Šumanas, Žanas Monė, Mikelandželas ar Mocartas. Šie didieji žmonės kūrė vedami krikščioniškos minties, kuri kartu reiškė ir fundamentalią pagarbą žmogaus statusui, kurio pavieniui negali pasiūlyti joks liberalizmas, nes niekas nesuteikia žmogui didesnio orumo šaltinio nei buvimas Dievo įsūniu. Būtent tai yra viena pamatinių krikščionio tiesų. Kartu tai ir vienas iš esminių šaltinių, kuriais remiantis yra kreipiamasi į žmogaus laisvę.

Atimkime iš asmens jo dvasinę dimensiją ir jis nebus daugiau nei gyvulys. Taigi kristofobija ir ją skatinanti viešoji kultūra visų pirma griauna žmogaus orumą, kartais net jam to nesuprantant. Vietoje orumo į šias vietas mėginama prastumti teises į bet ką bei populistiškai pavadinti jas mėgavimusi gyvenimu. Čia klasikiniai manipuliavimo visuomene metodai, kurių šiandien kaip niekada gausu. Manau, kad „Keulė Rūkė“ tėra pigi šio proceso iliustracija.

Krikščionybė – tvarus progreso pamatas

Dažnai galime išgirsti, kad krikščioniškas mąstymas stabdo progresą ir mes turėtume džiaugtis, kad gyvename technologijų amžiuje. Šios taktikos nusprendė griebtis ir „Keulės Rūkės“ direktorius Dominykas Račkauskas, teigiantis: „Krikščionybė Lietuvoje kelia daugybę problemų ir stabdo progresą.“ Tokia banali ir „atidirbta“ frazė, kad norisi ją priimti kaip aksiomą, bet geriau pažvelkime šiek tiek giliau. Kuo mes esame išskirtiniai, kad galėtume vadinti save itin progresyviais?

Garsusis prancūzų politologas Pjeras Mananas atkreiptų dėmesį į tai, kad didžiuojamės būdami šiuolaikiški. Šiuolaikiškumas tolygus istoriškumui. Tad galime klausti: ar tikrai mūsų laikai ženkliai pranašesni už Renesansą ar kitas epochas? Drįsčiau teigti, kad visiškai ne todėl, kad technologijos savaime nėra joks gėris. Tai galimybė, kuria pasinaudosime tinkamai, jei turėsime užtektinai vidinės brandos ir kultūros, kuri neretai ateina su krikščioniška filosofija ir švelniu bei pagarbiu žvilgsniu į žmogų, nes kitoje pusėje dažnai stovi agresija, kartais net turinti intelektualų veidą.

Atsakymas į fundamentalų klausimą, ar esame pranašesni už kitas epochas, priklauso nuo to, ar galime pasakyti, kad šiandien gyvename padoriau, skaudiname kitus rečiau, o karai yra niūrios praeities palikimas. Deja, negalime sau meluoti ir sakyti, kad esame padoresni. Pažvelkime ir į tokį paprastą, bet kasdienį atvejį Lietuvoje – muštynes mokykloje ar net šiaip gatvėje. Du vyrai mušasi, o kokie trisdešimt sustoję ratu stebi vedini smalsumo vien tam, kad užsiimtų tam tikra emocine „masturbacija“. TV žinių laidose godžiausiai sugeriamos būtent kriminalinės naujienos. Norime regėti kraują ir smurtą... Pažvelkime į šią savo nuotrauką atidžiau: dar niekada žmogus taip nemylėjo savęs (tai įrodo perdėtas dėmesys kūnui grožiui ir visokie „selfinimai“) ir dar niekada nestovėjo ant tokio abejingumo kitam ir net savo paties sielai bedugnės krašto.

Ar tikrai jau esame taip nutolę nuo romėnų, stebėjusių gladiatorių kautynes su liūtais? Kuo gi mūsų minia skiriasi nuo jų? Ar tikrai mus skiria didis nuotolis ir esame ori kultūra? Gal vis dėlto feisbukas ir „Samsung Galaxy S 6“ nepakeitė mumyse vešinčių ydų? Progresas yra ne technologijų, o visuotinės moralės rezultatas. Kompiuteriai mums davė daug galimybių, bet egzistuoja tam tikras fundamentalus skirtumas tarp Harvardo profesoriaus Maiklo J. Sandelio paskaitų apie teisingumą bei pornografijos žiūrėjimo. Kiekvienas galime rinktis savo ego turinį, bet sakyti, kad šie pasirinkimai yra visiškai laisvi būtų primityvus populizmas, kurio šiandien nevengiama griebtis.

Laisvės apsiribojimas veda į dvasinę vergovę

Kalbant apie laisvę, tenka pripažinti teisinį principą, kad mano laisvė dažnu atveju gali virsti kito nelaisve ir dažniausiai tuo ir virsta. Pavyzdžiui, mano teisė naudotis įvairiomis priemonėmis, gaunant valstybės paramą, priverčia valstybę teikti tas paslaugas ir tokiu būdu apriboja valstybės (ir daugelio kitų žmonių) laisvę. Būtent todėl pati laisvė turėtų būti lyg rūbas, kuris auga kartu su mūsų branda ir gebėjimu ja naudotis. Šie fundamentalūs principai skiria konservatyvią laisvės sampratą bei liberaliąją.

Akivaizdu, kad nemoralus naudojimasis laisve ilgainiui išsigimsta į veltėdžiavimą ir paleistuvystę, o ji yra didelių mūsų visuomenės kančių šaltinis. Čia mes aptinkame daugelio Lietuvą alinančių problemų šaknis. Skyrybos, neištikimybė vyrui ar žmonai, girtuokliavimas ar netgi narkotikai – visa tai yra tariamo laisvo pasirinkimo rezultatas. Sakau „tariamo“, nes gyvename pasaulyje, kuriame viešųjų ryšių ar rinkodaros guru nuolat suka galvas, kaip mumis manipuliuoti. Deja, dažnai tai daro efektyviai.

Lengviausias kelias paversti žmogų vergu yra įtikinti, kad jis laisvas pats savaime, o laisvė nėra brendimo ir augimo pasekmė. Toks žmogus ims sekioti virs standartizuotu masės žmogumi ir vis labiau tols nuo išsvajotosios laisvės. Jis pamirš, kad tikroji laisvė yra ne rinktis tarp gėrio ir blogio, o pasirinkti tarp vienos ir kitos gėrio išraiškos.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!