„International Business Times“ reportaže rašoma, kad kai Anne Lacaux išgirdo apie penktadienį įvykusias teroristines atakas Paryžiuje, ji pasirūpino, kad jos 6 metų dukra negirdėtų televizoriaus. Kol ji stebėjo, kaip rutuliojasi įvykiai, A. Lacaux norėjo būti tikra, kad ji pati suformuos tai, ką dukra žinos apie įvykį, kuris, be abejonės, paliks tragišką žymę Prancūzijos istorijoje.

„Kalbėjome apie daugybę mirčių, išpuolių kilmę ir visa kita“, – pasakojo A. Lacaux.

Ji nusprendė papasakoti dukrai apie svarbiausias įvykio detales, nesileisdama į komplikuotus politinius išpuolių niuansus. „Ji per jauna tai suprasti“, – sakė moteris.

Mažų vaikų tėvai visoje Prancūzijoje susidūrė su sunkumais, kalbėdami apie išpuolius, kurie nusinešė 129 žmonių gyvybes ir Paryžiuje penktadienį sužalojo kelis šimtus žmonių. Prancūzijos vyriausybė ir Paryžiaus merė pasiūlė tėvams ir mokytojams rekomendacijas, kaip kalbėti apie išpuolius su vaikais ir paskatino atvirą dialogą.

Šeimos išbandė įvairius būdus diskutuoti apie išpuolius, kai kurie, kaip A. Lacaux, rinkosi apsaugoti mažus vaikus nuo kruvinų detalių, kiti norėjo, kad jų atžalos žinotų visą prieinamą informaciją. Visi tėvai ir mokytojai, kurie kalbėjosi su „International Business Times“, sutarė, kad, nepaisant to, kaip vaikams yra aiškinama apie įvykius, patirta netektis bus viena esminių akimirkų, susijusių su jaunų paryžiečių vaikystės prisiminimais.

Aštuoni teroristai, turintys ryšių su ekstremistine grupe ISIS, dar žinoma kaip Islamo valstybė, Paryžiuje penktadienį atakavo kelis taikinius, tarp kurių buvo barai, restoranai, „Batacalan“ koncertų salė. Kalašnikovo automatais, granatomis ir sprogstančiomis savižudžių liemenėmis apsiginklavę teroristai atliko baisiausią išpuolį Prancūzijoje nuo Antrojo pasaulinio karo.

Šią savaitė visoje Prancūzijoje vėl pradėjus veikti mokykloms, baisūs įvykiai daugeliui tapo tam tikra mokymosi patirtimi.

Paryžiuje antradienį šalia Pyrenees pradinės mokyklos stovėjo musulmoniškais drabužiais dėvinčios mamos ir džinsais apsirengę tėčiai su sportbačiais ir vėžlio kiauto akiniais. Laukdami, kol galės pasiimti vaikus iš mokyklos, tėvai buvo susispietę lietaus dulksnoje šalia vietos, kuri yra vos už kelių mylių nuo ten, kur penktadienį buvo įvykdyti išpuoliai.

Viena mokinukė, šešiametė mergaitė, vardu Sara, nuskubėjo prie durų pasisveikinti su mama, galvos apdangalu prisidengusia tylia moterimi, kuri panoro likti anonime. Saros mama sakė „Internationa Business Times“, kad namuose ji visuomet palieka įjungtą televizorių ir nieko, kas nutiko išpuolių naktį, nuo Saros neslepia.

„Po pamokų kalbėjomės su mokyklos direktoriumi, – sakė Sara. – Jis sakė, kad mes visi esame broliai ir seserys.“ Aplink su „Mickey Mouse“ sijonu strikčiojanti Sara tęsė dienos mokykloje atpasakojimą: „Visi galėjome pasakyti po vieną dalyką. Aš pasakiau, kad žmonės neturėtų žudyti vieni kitų, nes tai neteisinga, nemandagu ir siaubinga, – prisiminė ji. – Mes visi paryžieciai.“

Prancūzijos prezidentas François Hollandas paskelbė, kad penktadienio išpuolio aukos visose mokyklose būtų pagerbtos tylos minute. Taip buvo pasielgta ir sausį, po tragedijos satyrinio laikraščio „Charlie Hebdo“ redakcijoje, kai du broliai ekstremistai nušovė 12 karikatūristų dėl pranašo Mahometo karikatūrų.

Kitaip nei po išpuolių sausį, šįkart Prancūzijos švietimo ministrė Najat Vallaud-Belkacem nusprendė, kad be tylos minutės, mokiniams taip pat būtų naudinga aptarti išpuolius su mokytojais. Dauguma moksleivių po išpuolio „Charlie Hebdo“ redakcijoje buvo sutrikę, pikti, liūdni, ir mokytojai greitai suprato, kad tylos minutės vienumoje nepakaks susidoroti su tragedija.

Karen, mama ir mokytoja Pyrénées pradinėje mokykloje, sakė besidžiaugianti, kad jos mokiniams bus suteikta erdvė reaguoti taip, kaip jie negalėjo po atakų „Charlie Hebdo“ redakcijoje, net jei jų reakcija gali tapti sudėtingų pokalbių priežastimi.

Ji papasakojo, kad po išpuolių „Charlie Hebdo“, kai kurie moksleiviai, ypač musulmonai, kurie piktinosi „Charlie Hebdo“ publikuojamu turiniu, pranašo Mahometo karikatūromis, kritiškai žiūrėjo į tylos minutę ir labiau norėjo pasikalbėti apie tai, ka reiškia posakos „Aš esu Charlie“ (palaikymo žinutė, itin išplitusi socialiniuose tinkluose po išpuolio redakcijoje – DELFI).

Vėliau vienas moksleivis sakė: „Aš nesu Charlie, manau, kad teroristai pasielgė teisingai“, – prisiminė Karen. „Vaikai turi teisę sakyti kvailus, kartais net įžeidžius dalykus“, – gedint tragedijos aukų sakė ji.

Mokyklos atstovai pabrėžė, kad saviraiškos laisvė – svarbi gedėjimo dalis. Valstybinio prancūzų darželio direktorius sakė, kad savaitę po išpuolių, jie labiau sutelkė dėmesį į tai, ką sako vaikai, o ne į tai, kaip jiems paaiškinti, kas nutiko. „Jie visi turėjo, ką pasakyti – sakė ji. – Jie sakė, kad jaučiasi nelaimingi, jaučia stresą, tai darė ir žodžiais, ir piešiniais.“

Mokykla yra įsikūrusi mažiau nei už dviejų mylių nuo vietos, kur įvyko išpuolis – „Bataclan“ koncertų salės. Daug vaikų sakė girdėję šūvius ir sprogimus. „Vaikai norėjo sužinoti, ar vėl gali taip nutikti“, – teigė direktorė, nenorėjusi atskleisti savo vardo, sakydama, kad vyriausybė skatino valstybinių mokyklų atstovus nekalbėti su žurnalistais.

Prancūzų švietimo ministrė išdalino dalomąją medžiagą tėvams ir paskatino juos skambinti specialiu telefonu, skirtu žmonėms, kurie po išpuolių susiduria su potrauminiu stresu. Ji ragino tėvus kalbėtis su vaikais. „Nedvejokite pirmadienį rasti laiko pasikalbėti su jūsų vaikų mokytojais, – sakė Vallaud-Belkacem, pridėdama – Šią akimirką pasikalbėti labai svarbu tam, kad mokytojai galėtų rasti tinkamiausią jūsų vaikams būdą, kaip pasikalbėti šia tema.“

61-erių Bernard Métraux sakė nusprendęs atvirai kalbėtis su savo vaikais, kai jo dukros klasės draugas išpuolio metu neteko senelio. Vakarienės metu, šeima mirusius pagerbė tylos minute.

„Kalbėjomės apie viską, bombas ir visa kita“, – sakė jis, apibūdindamas, kaip vaikams paaiškino, kad savižudžiai sprogdintojai įgyvendino savo planą, dėl kurio žuvo daugybė jaunų žmonių.

Jo dukros, kurioms mažiau nei 10 metų, norėjo suprasti tragediją ir jis tai priėmė, leisdamas klausti tiek klausimų, kiek jos norėjo. Vis dėlto, jis dažnai pritrūkdavo, ką atsakyti. „Aš turiu tų pačių klausimų, kaip ir jos, – sakė pašnekovas. – Kas vyksta? Kodėl jie taip padarė?“

Apie tai, kaip su vaikais apie Paryžiuje įvykusia tragediją kalba mokytojai, rašo ir kiti žiniasklaidos kanalai.

Radijo stotis Npr.com pakalbino šeštokų meno mokytoją Djemaa Benamor iš pietų Prancūzijos. Ji, neneigdama pavojaus ir norėdama padėti vaikams išreikšti jų jausmus, pamokose dabar moko, remdamasi Picasso paveikslu „Guernica“, kuriame vaizduojamas Ispanijos miestelis po nacių bombardavimo, ir paveikslu „Taikos balandis“.

Naujienų agentūra „Reuters“ praneša, kad mokytojai, norėdami padėti suprasti vaikams, kas įvyko, naudojasi ir vaikų žurnale „Astrapi“ publikuotu piešinėliu, kuriame pavaizduotas sužmogintas verkiantis Eifelio bokštas. Susikibęs rankomis su vaikais, jis žvelgia į kraujo balą. Šalia piešinėlio rašoma: „Ką mes žinome, tai kad tai buvo teroristai, žmonės, kurie naudoja smurtą ir terorą, kad įgyvendintų savo idėjas“. Prancūzijos švietimo ministrė šiuo piešinėliu pasidalino „Tviteryje“ ir žurnale esančią informaciją įtraukė į medžiagą, skirtą mokytojams, kalbėjusiems su vaikais apie nelaimę.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (27)