Tačiau „Scanorama“, net neabejoju, iki pat lapkričio 15 d. kino salėse priglaus visus, net ir vėluojančius. Tuo tarpu, aš su Jumis dalinsiuosi įspūdžiais ir emocijomis, kurias sukėlė programoje pristatomi filmai.
Kai akies krašteliu nužvelgiau ant stalo pūpsantį orakulo formos rutulį, pripildytą juodojo Vik paplūdymio smėlio, o muzikiniam fonui pasirinkau ne ką kitą, bet islandų atlikėją Asgir, supratau – ne veltui pirmasis sąraše, iš visų planuojamų pamatyti programos filmų, atsiduria Davíd Óskar Ólafsson ir Gunnar Hansson darbas „Per Islandiją atbulomis“.
Ne vienas, propoguojantis kūrybinį gyvenimo būdą, patartų – norint keisti tradicinį mąstymą ir netgi gyvenimą, reikia priimti ir netradicinius sprendimus, pavyzdžiui, pasivaikščioti atbulomis. Bet kaip jums skambėtų tokia, iš pirmo žvilgsnio visai paprasta idėja – apvažiuoti atbulomis visą Islandiją? (Vadinamasis the ring road aplink Islandiją apytiksliai siekia 1,332 km.)
Siekdamas pakartoti kadaise tėvo pasiektą atbulomis rekordą bei norėdamas surinkti labdarą sunkiai sergantiems vaikams, Gislis (Gunnar Hansson) ir jo vaikystės laikų draugas Vidaras (Víkingur Kristjánsson) išsiruošia į dešimties dienų kelionę. Bet ar tikrai būtent šios priežastys lėmė tokią beprotišką idėją?
Vos tik filmui prasidėjus, mes, žiūrovai, patampame pagrindinio filmo herojaus absurdiško gyvenimo liudytojais. Nelaimių virtinė gan nuspėjamai seka viena paskui kitą. Gisliui nesiseka viskas: teatras nepratęsia vaidybinio kontrakto, palieka mergina, o problemų prislėgtas protas, nesiūlo jokių idėjų, padėsiančių į šios situacijos išbristi. Tik netikėta šovusi mintis, jog Gisliui pavyks apvažiuoti Islandiją atbulomis bei surinkti pinigų labdarai, atrodo galinti padėti pagrindiniam veikėjui išlipti iš besisukančios absurdiškumo karuselės.
Nepaisant filmo siužeto, dar spėju pagalvoti ir apie kitas aplinkybes – nudžiungu išgirdus nežemišką islandų kalbą, o širdis kiek stabteli pamačius didingą šalies gamtą. Tiesa, pastarosios man norėjosi daugiau, bet tuoj pat skubu sau paprieštarauti, jog filmas, tai ne National Geography laidos ištrauka. Na, bent jau iš aprangos buvo galima beveik patikėti, kad vasara Islandijoje, iš tikrųjų šiek tiek šiltai vasariška.
Tačiau viskas, ką būtų galima sutalpinti į sąvoką „islandiškas mentalitetas“, filme puikiai atsispindėjo – itin savitų raštų megztiniai, tipiniai islandiški žodeliai (kad ir pačių islandų inicijuoto balsavimo metu, kaip gražiausias šalies žodis, išrinktas „Jæja“, vartojamas kone visose gyvenimo situacijose, o ypatingai siekiant užpildyti 5 sekundes trunkančias pokalbio pauzes), ir net anglakalbiai turistai, užsukantys į degalinę apsipirkti.
Pripažinsiu, pernelyg daug iš filmo nesitikėjau, tačiau šis pirmasis, bet ganėtinai kokybiškas, Gunnar Hansson ilgo metro darbas, paskatino ir plačiau pasidomėti Islandijos kino industrija, kuri, spėjant iš gyventojų skaičiaus (vos apie 321 tūkst.) nėra labai konkurencinga.
Islandai ir humoras šiame filme tikrai neprasilenkė, o sprendžiant iš krizenančios publikos, panašu, kad ir lietuviams šiaurietiškas humoras buvo ganėtinai artimas. Tačiau be gyvenimiškųjų peripetijų taip pat neapsieita. O ir sekant pagrindinio veikėjo charakterio linija, ilgainiui darosi suprantama, kodėl gyvenimas susiklostė būtent taip – visapusiškoje stagnacijos būsenoje.
Filme gan ryškiai plėtojamas draugystės motyvas, o antraplanio vaidmens pagalba, puikiai atskleidžiamos ir pagrindinio veikėjo charakterio savybės. „Ne visiems mums reikia plojimų, kad galėtume ramiai gyventi“, į akis rėžia Gislio vaikystės draugas. Ir išties, kaip dažnai reikia, kad atsirastų žmogus, kuris pasakytų visai ne tai, kas tavo ausims skambėtų patraukliausiai. Pasakytų tai, ko esi visai nepasiruošęs išgirsti – tiesą, apie tai, koks iš tikrųjų esi.
Filmas, toli gražu nežadėdamas laimingos pabaigos, iškelia klausimą, ar tikrai mes visada elgiamės taip, kaip mums įprasta elgtis, nestebinant nei pačių savęs, nei aplinkos? Ir panašu, kad atsakymas linksta į teigiamą pusę. Filmo personažai parodo, kad kartais viskas, ką sugebame, tai tik sėdėti galinėje mašinos sėdynėje ir džiaugtis ovacijomis bei apdovanojimais, kurių išties nenusipelnėme. Laukiame, kol kažkas ateis, paplekšnos per petį ir pagirs, kokie mes nuostabūs. Tikras gyvenimiškas paradoksas.
Filmas iš tiesų įtraukė ir to pavyzdys – gausūs žiūrovų klausimai, kuriuos buvo galima užduoti po peržiūros vykusiosiame susitikime su režisieriumi. Pasak Gunnar Hansson, komedijos žanras jam yra itin svarbus. Juo norisi ne tik prajuokinti žiūrovą, bet ir priversti susimąstyti. Tiesa, išduoda, esą filmo metu įsėlinęs į salę, kad patikrintų publikos reakciją į islandišką humorą.
„Pagrindinis aktorius geba sujaukti viską, prie ko prisiliečia ir žinoma, tai turi turėti tam tikras pasėkmes. Tai yra priežastis, kodėl filmas baigiasi ganėtinai dramatiškai.“ Režisierius, paklaustas, ar filmas buvo grindžiamas asmenine patirtimi, šį faktą paneigė. Tačiau pripažino žinąs jausmą, kaip bandymai patenkinti aktoriaus karjeros monstrą, nevisada pasiteisina. Panašu, kad Gunnar Hansson įspūdis apie Lietuvą liks teigiamas – režisierius ne tik savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroja šmaikštauja dėl „Scanoramos“ katologe sulietuvintos pavardės (Gunnaras Hanssonas) bet ir džiaugiasi, kad žiūrovai juokėsi tinkamose vietose bei uždavinėjo įdomius klausimus.
Rekomenduoju filmą tiems, kam norisi iš arčiau susipažinti su Islandijos kultūra – žmonėmis, jų charakterio savybėmis, kasdieniais mažais, tačiau ypatingai žaviais, įpročiais. Taip pat tiems, kam norisi praskaidrinti vakarą subtiliu humoru bei pasimėgauti nuostabiu vulkaninės kilmės salos – Islandijos, kraštovaizdžiu.
Filmo režisieriai Davíd Óskar Ólafsson, Gunnar Hansson.
„Per Islandiją atbulomis“ dar bus galima išvysti :
Lapkričio 11 d., trečiadienis, 20:30 kino centras „Skalvija“, Vilnius
Lapkričio 14 d., šeštadienis, 20:30 „Forum Cinemas“ Kaune