Iki tol daugiausiai kūręs fantastinius siaubo filmus, po „Pano labirinto“ kino pasaulio barbė devyndarbė G. del Toro nežymiai pakeitė kryptį ir susikoncentravo tik ties fantastiniais projektais – antrąja „Pragaro vaikio“ dalimi „Pragaro vaikis II: Auksinė armija“ (angl „Hellboy II: The Golden Army“, 2008 m.) (pirmoji taip pat jo režisuota dalis pasirodė 2004 m.) ir „Ugnies žiedu“ (angl. „Pacific Rim“, 2013 m.). Šiemet režisierius sugrįžta prie siaubo žanro. Tiesa, kraujais, kaip galima nuspėti iš filmo plakato, šioje juostoje taškomasi, tačiau G. del Torro net ir tai sugebėjo pateikti itin stilingai ir estetiškai.
XX a. pradžia, Niujorkas. Progresyvių pažiūrų jauna mergina Edita Kušing (akt. Mia Wassikowska), kurią nuo vaikystės karts nuo karto aplanko ir beveik mirtinai išgąsdina jos mamos vaiduoklis, įspėjantis saugotis Purpurinės kalvos, siekia tapti rašytoja. Leidėjui Editos „vaiduoklių istorija“, ar, jei tiksliau, jos pačios žodžiais tariant, „istorija, kurioje pasirodo vaiduoklis“ labai didelio įspūdžio nepalieka ir jis grąžina rankraštį tobulinti. Tuo pat metu besisukiodama tėvo – savo jėgomis iškilusio pramonininko (akt. Jim Beaver) – aplinkoje Edita susipažįsta su vienu iš interesantų, prašančių finansinės paramos savo projektui – paslaptingu aristokratu iš Anglijos seru Tomu Šarpu (akt. Tom Hiddleston). Ir nors garbusis Karteris Kušingas jaučia sunkiai paaiškinamą antipatiją tiek Tomui, tiek jo seseriai Liusilei (akt. Jessica Chastain), o Editos dėmesio siekia jos vaikystės draugas – dabar jau gydytojas Alanas Makmičelas (akt. Charlie Hunnman), Editos širdis nenumaldomai linksta prie sero Tomo Šarpo.
Po netikėtos tėvo mirties nebelieka kliūčių vestuvėms ir Edita persikrausto į Alerdeilės dvarą šiaurės Anglijoje – Tomo ir Liusilės namus, kurie nuo šiol tampa ir Editos namais. Ir jau per vėlai Edita supranta, kad šiurpą keliantis įspūdingas, tačiau apleistas ant raudono molžemio pastatytas masyvus rūmas, kuriame gyveno ištisos Šarpų šeimos kartos ir kuris slepia ne vieną paslaptį, gali jai tapti mirtinais spąstais.
Kaip ir galima tikėtis, „Purpurinė kalva“ yra itin stilingas ir vizualiai estetiškas filmas. Įspūdinga scenografija tiesiog pakeri – vien ko verti Alerdeilės dvaro rūmai – kartu su nustebusia Edita žiūrovai įžengia į amžino rudens namus, nuo kurių kiauro stogo lyg pelenai, smėlio laikrodžio smiltys ar pirmosios snaigės byra tinkas, kur sudžiuvusius drugelių, lyg vasaros prisiminimų išnarų, skeletus graužia juodosios kandys, o niūrių koridorių sienos saugo ne vieną kančios atodūsį.
Atslinkus žiemai prie pelenų ir kraujo raudonumo žemės prisideda sniegas, kurį raudonas molžemis nudažo tarsi kraują. Be balto sniego ir raudono kraujo pastebėtinos ir kitos spalvos, naudojamos tiek interjere, tiek veikėjų drabužiuose – dažnai matyti ryški ar kiek prislopinta geltona ar rusvi jos atspalviai, žydra, tamsiai mėlyna ar mėlynai žalia, juoda.
Vienintelis priekaištas – dėl vaiduoklių. Iš G. del Toro buvo galima tikėtis tikrai šio to daugiau nei primityvių gyvų numirėlių „čiūčelų“, kokios buvo pasirinktos daugeliu atvejų (tuo labiau visai nesuprantama, kodėl mylinčios mamos, siekiančios apsaugoti savo dukterį, vaiduoklis (kurį, beje, vaidina aktorius Dougas Jonesas) turi būti toks baisus, kad ją pačiai įvaro mažų mažiausiai širdies smūgį). Tik filmo pabaigoje pasirodantys vaiduokliai jau panašesni į tuos „del toriškus“.
Bet galima pagirti režisierių už sugebėjimą išlaikyti psichologinę įtampą ir kurti slogią atmosferą praktiškai viso filmo metu. Tačiau jei vizualinė pusė yra tiesiog pritrenkianti, tai siužetas panašių filmų ar karalienės Viktorijos laikų Angliją vaizduojančių romanų mėgėjams vis tik dažnai yra gana lengvai nuspėjamas.
Kai filmo veiksmas persikelia į Purpurine kalva vadinamą Alerdeilės dvarą, įvykių centre atsiduria trys pagrindiniai personažai. Pradėti, ko gero, reikėtų nuo Editos, kurią vaidina australė Mia Wasikowska, galima sakyti, besispecializuojanti tamsią praeitį turinčių arba kaip tik, priešingai, kitų kraupias paslaptis atskleidžiančių veikėjų vaidmenyse. Netgi Viktorijos laikai M. Wasikowskai ne pirmiena – išbandyti save kostiuminiame žanre ji turėjo galimybę 2011 m., vaidindama juostoje pagal Charlotte‘s Bronte‘s romaną „Džeinė Eir“ (angl. „Jane Eyre“). Tad dar kartą įsijausti į panašų laikotarpį jai greičiausiai nebuvo sunku – jos vaidinama Edita atrodo įtikinamai. Tačiau pats personažas vis tik yra truputį „plaukiojantis“ – iš pradžių rodoma kaip tuo metu jau kilusio sufražisčių judėjimo šalininkė ir savarankiškumo siekianti inteligentė, Edita, pametusi galvą dėl Tomo Šarpo, kaip avelė nuseka paskui jį į purpurinę kalvą ir praranda bet kokią nepriklausomybę. Čia, žinoma, daugiau priekaištų pačiam G. del Toro, ne tik režisavusiam, bet ir rašiusiam juostos scenarijų. Tas pats pasakytina ir apie Tomą Šarpą – tai nestabilus, iki galo neatrastas ir neįsitvirtines juostoje personažas.
Filme bandoma parodyti jo pokytį, tačiau iki to nėra nuoseklaus ėjimo, o jį vaidinančiam britų aktoriui Tomui Hiddlestonui, matyt, šiek tiek pritrūko charizmos ir gabumų tą pasikeitimą ryškiau atskleisti – jo Tomas Šarpas yra per daug vienodas. Tiesa, tiek Editos, tiek Tomo vaidmenys iš pradžių buvo siūlomi kitiems aktoriams – naujajai Woody Alleno mūzai Emmai Stone ir Benedictui Cumberbatchui – ir tik jiems atsisakius pakviesti M. Wasikowska ir T. Hiddletsone‘as. Tačiau šiuo atveju reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad T. Hiddlestone‘as ir jo personažo Tomo Šarpo seserį Liusilę vaidinanti Jessica Chastain turi išorinio panašumo, tad visai įtikinamai atrodo kaip brolis ir sesuo. Kita vertus, labai įspūdingai šiame filme sužiba Liusilę Šarp įkūnijusi amerikietė J. Chastain, kuri Viktorijos laikų suknelę ekrane dėvi taip pat ne pirmą kartą – 2014 m. ji vaidino Augusto Strinbergo pjesės „Freken Julija“ (angl. „Miss Julie“) ekranizacijoje. Ir, tiesą sakant, tokias šiek tiek labiau dramatizuotas veikėjas jai tinka vaidinti. J. Chastain Liusilė – paslaptinga ir niekšinga, žiauri ir šiurpinanti, nors išoriškai – švelni ir rūpestinga. Būtent tokio panašaus daugiabriauniškumo norėjosi ir iš Tomo Hiddlestono personažo. Kiti du kiek daugiau ekrane pasirodę aktoriai – Editos tėvą Carterį Kušingą vaidinęs amerikietis Jimas Beaveris ir gydytojo Alano Makmičelo personažą kūręs britas Charlie Hunnmanas savo darbą atliko taip pat neblogai.
Aptariant techninius aspektus, visų pirma reiktų pastebėti išskirtinį operatoriaus darbą, jis atliktas puikiai. Dažnai filmuojama kamerą lėtai sukant ratu, šiurpiojo namo įspūdis perteikiamas vertikaliu kameros judesiu. Staigūs kameros judesiai, parinkti kampai bei vaizdo montažas padeda filme kurti įtampą kaip ir garso montažas – tai siaubo filme itin svarbu. Garso takeliui parinktas ne nuvalkiotas styginių čirpimas, o iš tiesų grėsminga, bloga pranašaujanti muzika, kuri labai organiškai susilieja su visu filmu.
„Purpurinė kalva“ – stilinga, niūri, karalienės Viktorijos laikus menanti istorija, kurioje pasirodo vienas kitas vaiduoklis. Nors siužetas panašaus žanro kūrinių mėgėjams dažnai bus gana lengvai nuspėjamas, o du iš trijų pagrindinių personažų taip ir liko šiek tiek „plaukiojantys“ ir neapibrėžti, vizualioji pusė, estetiškas kruvinos istorijos pateikimas, nuolatinės įtampos išlaikymas ir įspūdingas J. Chastain pasirodymas kompensuoja minėtus trūkumus ir paverčia šią juostą dėmesio vertu reginiu.