Šis straipsnis – apie galimas išeitis, gal dar kol kas ir utopines. Siūlau prašokti etapą „kas kaltas?“ (nes aišku kas – neatsakingi šeimininkai ir dešimtmečiai atsilikimo nuo civilizuoto pasaulio taikomų metodų naminių augintinių populiacijai reguliuoti) ir peršokti į tą etapą, kur svarstoma – geriau naikinti ar sterilizuoti?
Kad ir kelinta karta gyventų kieme, vis dėlto katės yra naminiai gyvūnai, tad žmonės už jas atsakingi. Beje, žudymas neduoda didelio efekto – ateina kitos katės į neužimtas vietas, o kartais – ir žiurkės. Ir dar... Trumpai primenu, kad už 10 metrų prabėganti katė niekuo jūsų neužkrės, jau paprasčiau nuo kolegos darbe užsikrėsti (nekalbant apie išėjusius iš Tuberkuliozinės ligoninės kavinėse pasėdėti), o smėlio dėžes jau seniai laikas padaryti uždengiamomis.
Tad siūlau iškart peršokti į etapą „ką paprastas miesto gyventojas galėtų padaryti, kad jų kieme nesidaugintų katės“. Primenu – civilizuotai.
Nekalbu apie savanorius, globėjus ir šerėjus. Kalbu apie tą statistinį vienetą, kuriam nepatinka vados po langais, nesvarbu, ar turi jis savo augintinių, ar ne, bet tikrai neturi noro, laiko, galimybių aktyviai užsiimti problemos sprendimu.
Pavyzdžiui, ar jis mokėtų tam tikrą sumą kasmet į specialų fondą, skirtą tik jų gyvenamosios vietovės (seniūnijos) beglobių gyvūnų sterilizacijos projektams vykdyti?
PSP kiekvienam mikrorajone
Kol kas bent jau Vilniaus mieste sterilizacijoms skiriama labai mažai savivaldos dėmesio, akcijas ir projektus organizuoja prieglaudos, ambasadorių žmonos, užsienio fondai... Ši taryba žada daugiau rūpintis, kviečia prisidėti veterinarus. Bet darbo yra tiek, kad laikinos akcijos neatneša tokio efekto, kuris matytųsi ne konkrečiame kieme, o didesniais mastais. Galų gale, keletas ar keliolika savanorių tikrai neapibėgs visų miesto kiemų. Yra tokių gudrių kačių, kurios gaudomos savaitėmis, ypač jei yra kur joms slėptis. Kartais tenka dėti pastangas ne vien bandant išvilioti tokias gudruoles, bet ir kovoti su kai kuriais šerėjais, pasirinkusiais katalikišką-darvinistinę pakraipą (t.y., „sterilizuoti nekrikščioniška“, o „silpnesni kačiukai ir patys išmirs“). Kai kur tenka kovoti su gyventojais, kurie (žr. pirmą pastraipą) pasiryžę sumaišyti savanorius su žemėmis.
Trumpai tariant, laiko tam reikia labai daug, daug lėšų ir daug žmonių. Žmonių trūksta. Savanoriauti srityje, kur didžiuliai krūviai ir dar didesni visuomenės lūkesčiai bei pretenzijos, ne tiek jau daug norinčių ir pajėgiančių. Juk tam reikia ir transporto, ir sveikatos, ir kantrybės, ir stiprių nervų... Ir, vėlgi, finansų, nes prie nemokamų akcijų ne visada prisiderinsi.
Taigi, štai toks optimistinis pasiūlymas: kiekviena seniūnija įkuria PSP (Pagauk-Sterilizuok-Paleisk) fondą. Samdo normalius gaudytojus (ne nuodytojus), moka jiems už pagavimą fiksuotą sumą, o veterinarijai, su kuria sudaryta sutartis – už sterilizaciją ir, jei reikia, perlaikymą.
Privalumai: yra žmonės, kurie rūpinasi konkrečia teritorija, ją pažįsta, bendrauja su šerėjais, turi įgaliojimus veikti, pvz., išduotus pažymėjimus (paprasčiau bus atsakyti į smalsuolių klausimus ar piktavalių priekabes). Jų veikla apmokama, kad ir minimaliai. Nors visai įmanoma, kad atsirastų žmonių, kurie vykdytų tokią veiklą neimdami užmokesčio arba tik simbolinį, jei būtų apmokamos sterilizacijos. Gal ką ir nustebins, bet yra moterų ir vyrų, kurie savo mikrorajonų, miestelių kates sterilizuoja savo lėšomis, kiemą po kiemo, nors tikrai nėra milijonieriai.
Dvišalėje sutartyje su tokiais paslaugų teikėjais galima būtų aptarti atvejus, ką ir kieno lėšomis daryti su sergančiomis katėmis, mažais kačiukais, naminiais jaukiais katinais, kurie neprisitaiko lauke ir t.t. Primenu, įstatymai leidžia vykdyti PSP, kai katė paleidžiama pakirpus vienos ausies galiuką, kas yra visur atpažįstama kaip PSP ženklas (dėl šunų Lietuvoje sudėtingiau, paleisti sterilizavus, net nemokančių gyventi namie, formaliai negalima. Pavyzdžiui, Bulgarijoje galima.)
Trūkumai: reikia a) geranoriškumo iš savivaldos pusės ir b) lėšų.
Padėti ar nubausti?
Geranoriškumas labai labai svarbus! Jei bus palaikomas tik tas, kuris piktinasi, naikina, griauna, jokios sankcijos nebus taikomos tiems, kas išmeta ar nuodija, o baudžiami, draudžiami tie, kas kažką daro, skiria savo laiką ir sveikatą gyvūnų globai, ypač laukinukų priežiūrai, jokios lėšos nepadės. Elgetaujančiam žmogui siūlote duoti lankstinuką „Kaip gauti socialinę pagalbą“ (nors profesionalai žino geriau už mus, kaip), o šeriančiai sterilizuotas kates pensininkei – ne, jokių lankstinukų, jokios pagalbos! Jai priklauso ne pagalba, o tik bauda. O kitą kartą – dar didesnė. Taip, čia apie Vilnių. Taip, šioje srityje labai daug priklauso nuo seniūnų, seniūnaičių ir... savivaldybės teisininkų. Nori dėžę-namelį pakrantės krūmuose pastatyti, pačią paprasčiausią, be jokių ten pamatų? Kurk popierių. Rašyk PROJEKTĄ. Atrodo, lyg norėtum antrą „vamzdį“ pastatyti. Ant Gedimino kalno. Šviečiantį lazerio spinduliais ir grojantį. Na, ar ne juokinga?..
Todėl neverta daug užsimoti, kol nebus civilizuoto požiūrio, kol neprasiplėš akių dalis valdininkų, policininkų (gal išrašykit jiems kokias komandiruotes į užsienį, jei netiki vietos gyvūnų globėjais? Pamatę patys daug kas pradeda kitaip mąstyti, nors logikos keliu prie to prieiti būtų pigiau).
Jei bus galima normaliai, be gąsdinimų, spaudimo, keiksmų prižiūrėti kiemo kates, tai ir PSP vykdyti bus prasmė. Prižiūrimos kiemo katės atrodo sočiau nei pas kitą namie. Geros šerėjos jas net skiepija ir nuparazitina. Tai padėkit joms, jei nežino ar bijo legaliai daryti tai, ką daro – sukurkit lankstinuką, o ne bauduokit, nuo to kačių mažiau nepasidarys, jos tik nešeriamos nušiurs ir ims sirgti. Supraskit: mėto augintinius „padorieji piliečiai“, o šerėjai ar globėjai mažiausiai čia prisideda.
Reikia pinigų? Pinigų yra!
Ir antras dalykas – lėšos. Aišku, pasipiktinę gyventojai, skubantys pasakyti, kad „nei cento aš toms susnoms neskirčiau“, neperskaitė iki šios vietos, bet tiek to.
Nuo 2012 m. vykdoma Vietos bendruomenių savivaldos programa, per kurią Socialinės apsaugos ir darbo ministerija skirsto lėšas visoms savivaldybėms pagal gyventojų skaičių. 2015 m. iš valstybės biudžeto skirta 2 606 580 eurų (9 mln. Lt). Kuriamos Vietos bendruomenių tarybos, sprendžiama, kam skirti lėšas. Jau daug kur nudažyti suoliukai, įrengti treniruokliai, išleistos kraštotyrinės monografijos, surengtos šventės, suremontuoti kultūros namai ir taip toliau, ir panašiai. Jei programa bus vykdoma ir toliau, pats laikas ja naudotis ir šioms reikmėms.
Kas gali paneigti, kad beglobių gyvūnų populiacijos reguliavimas nėra vietos bendruomenių viešųjų poreikių tenkinimas, kaip kad nurodoma programos tiksluose? Mažiau skundų, mažiau netvarkos, mažiau iki mirties vaikų glėbiuose nutampytų kačiukų, mažiau iškapstytų gėlynų, mažiau mirusių kačiukų po automobilių kapotais (kur katės lenda pasišildyti žiemą, juk namelių joms statyti negalima).
Štai jums ir lėšų šaltinis, tik kažkas turi imtis to pirmas ir išbandyti. Gal tegu suoliukai kitąmet pabūna neperdažyti...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!