Neoficialiai vėl buvo minimas girtavimas. Viešoje erdvėje nuomonių būta įvairių – nuo jaunimo pasigyrimo, kokiais kiekiais ir kiek dienų gėrė, iki palinkėjimų atsitokėti ir išblaivėti.
Kritikuojantys jaunimo girtavimą, paguodą rado nebent tokią, kad policijos ir greitosios pagalbos statistikos suvestinės didesnių incidentų, susijusių su šia švente nebuvo.
Alkoholis liejasi laisvai
Vienas abiturientas, ryte pamatęs kaip atrodo vakarykštis šventinis kostiumas, reziumavo: „gerai, kad užsukau namo, palikau atestatą, o tai būčiau ir jį apvėmęs“.
Jei geriama iki vėmimo, tai reiškia intoksikaciją (apsinuodijimą). Toksinis alkoholio poveikis pavojingas sveikatai ir gyvybei. Dalis žmonių, padauginę alkoholio, blaivosi patys, pasitelkdami „liaudiškas“ priemones, kiti, neapsikentę kančių, kviečiasi medikus. Be fizinių negalavimų, tenka kęsti ir moralines „pagirias“, kurios pasireiškia sąžinės priekaištais.
Neretai žmonės stebisi, kodėl šiandien keikęs alkoholį, po kažkiek laiko žmogus vėl geria. Fizinės ir moralinės kančios užsimiršta, o tada iškyla alkoholio suteikiami „privalumai“ – atsipalaidavimas, drąsa, laikinai pakilusi savivertė, išlaisvėjimas nuo kompleksų ir trumpalaikė galimybė leisti tai, ko blaivas nedrįsta. O po to vėl save tikiname – „viskas, daugiau nebegersiu...“. Beje, jei šis pažadas eilinį kartą sulaužomas, didėja priklausomybės rizika. Tačiau dar didesnis pavojus kyla, jei kas nors ryte pasiūlo pagirioms alkoholio. „Nuo ko susirgai – tuo ir gydykis“ – šis, deja iki šiol populiarus liaudyje posakis, tiesiu taikymu veda į priklausomybę.
Alkoholį vartoja dauguma žmonių, tačiau ne kiekvienas tampa alkoholiku. Kalbant apie riziką tapti priklausomu, vienas iš faktorių – dažnas alkoholio vartojimas. Kitas rizikos faktorius – vartojimas ir prisigėrimas jauname amžiuje. Beje, amžiaus cenzo didinimas, draudžiantis vartoti alkoholį iki dvidešimties metų, numatytas Lietuvos sveikatos 2014-2025 metų programoje. Jei bus įgyvendinta ši nuostata, tai oficialūs abiturientų baliai turėtų liautis arba, kaip teigia skeptikai, nusikels į pogrindį. Bet kokiu atveju, įvedus amžiaus cenzą, jaunuolių girtavimas turėtų bent sumažėti.
Žvilgsnis blaiviomis akimis
Šiais laikais įprasta svarbias akimirkas fiksuoti foto ar video priemonėmis. Kai kurie tėvai, dalyvavę vakarėlyje, pamatę vakarykščio „šventimo“ video vaizdus, pasijaučia nejaukiai ir teisinasi, kad daugiau gėrė tėvai, o vaikai „tik šoko“. Kiti, savikritiški tėvai, prisiminę linksmybes, liūdnai konstatuoja, kad reikėtų švęsti kitaip. Mokytojai, ar mokyklų administracijos atstovai apie abiturientų rengiama neoficialią dalį ir girtavimą kalbėti dažniausiai vengia.
Dalis tėvų būtent dėl masinio girtavimo neleidžia savo vaikams dalyvauti mokyklos baigimo vakarėliuose, kuriuose vartojamas alkoholis, skatindami rinktis kitas, prasmingas ir naudingas veiklas bei pramogas. Galima pasidžiaugti, kad blaivybės idėjos visuomenėje po truputį populiarėja ir vis daugiau jaunimo, tėvų ir dalis mokytojų viešai reiškia nuomonę, kad brandos atestatų „laistymas“ yra atgyvena ir nereikalingas pinigų bei laiko švaistymas.
Prevencija ar antiprevencija?
Kalbant apie moksleivių girtavimo problematiką, būtina pabrėžti mokymo įstaigos vaidmenį. Kiekviena mokykla turi pasitvirtinusi (ir, tikėtina, vykdo) svaiginančių medžiagų vartojimo prevenciją. Alkoholio, tabako ir kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo prevencijos programa patvirtinta Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2006 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. ISAK-494.
Šios programos tikslas – ugdyti asmenį, motyvuotą sveikai gyventi, nevartoti alkoholio, tabako ir kitų psichiką veikiančių medžiagų bei rūpintis savo sveikata.
Ši programa taikoma nuo pradinių klasių ir prasideda nuo neigiamo vaikų požiūrio formavimo į alkoholinių gėrimų vartojimą. Baigiamasis programos akcentas – siekiama išugdyti teigiamą jaunuolių požiūrį į pramogas ir laisvalaikio leidimą be alkoholio, į blaivų gyvenimo būdą.
Jei mokyklos baigimas pažymimas lėbavimu iki paryčių, oficialiai, su tėvų ir mokyklos žinia organizuojant išgertuves, tai gaunasi, kad prevencinių programų poveikis yra priešingas numatytiems tikslams.
Vaikai, jums gerti negalima. Mums galima
Mokytojas aiškina apie alkoholio žalą, o mokiniai žino, kad jis vartoja alkoholį. Kai kurie mokytojai ir prevenciją vykdantys specialistai neoficialiuose pokalbiuose pripažįsta, kad jaučiasi nejaukiai ir nežino, kaip objektyviai paaiškinti mokiniams apie alkoholio žalą, kai sulaukia klausimo, ar patys vartoja alkoholinius gėrimus.
Vaikai stebi suaugusiųjų elgesį, o ne klausosi, ką suaugusieji kalba. Ar gali kalbėti apie narkotikų prevenciją specialistas, kuris vartoja narkotikus? Čia, ko gero, visi sutiks, kad negali. Ar gali alkoholio prevenciją vykdyti mokytojas ar kitas specialistas, kuris pats vartoja alkoholį?
Manau, tai tas pats, jei kelių eismo taisyklių vaikus mokytų policininkas, kuris pats viršiją leistiną greitį ar kitaip nepaiso taisyklių, o savo elgesį teisina arba meluoja.
Reziumė
„Jiems jau aštuoniolika, jie suaugę, tai patys gali spręsti gerti ar negerti, ir už savo elgesį atsako patys“. Tokius pasiteisinimus dažniausiai ištaria suaugę, kurie buvo atsakingi už vaiko vertybinių nuostatų ugdymą ir elgesio bei įpročių formavimą. Kitaip tariant, nusiplauna rankas ir abejingai stebi, kaip į oficialų suaugusiojo gyvenimą jaunuolis įžengia girtu protu. Arba patys žengia kartu, padėdami surengti balių, kuriame kartu su suaugusiais (bet ar subrendusiais?) vaikais kelia taures ir sako tostus mokyklos baigimo proga.
Kodėl jaunimas girtauja? Šį klausimą ištaria dažnas suaugęs, stebėdamas girto jaunimo elgesį.
Atsakyti į ši klausimą vienareikšmiškai sudėtinga, tačiau daugiau aiškumo atsirastų, jei pabandyti išsamiai ir savikritiškai pažvelgti į situaciją plačiau: kokį asmeninį pavyzdį rodo tėvai ir kiti atsakingi už vaiko gerovę suaugusieji? Kaip vykdoma prevencija? Kas vykdo? Ar yra atsakomybė už rezultatus?
Taigi, klausimas dėl jaunimo girtavimo lieka atviras. Belieka palinkėti drąsos ir atsakomybės ieškant atsakymų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!