Tai, kaip J. Cameronas ir jį supę žmonės sukūrė apokaliptinę istoriją apie žmogiškumą, yra tikroji „Terminatoriaus“ franšizės sėkmės priežastis.
Sapnuose gimęs robotas
Filmų apie Terminatorių pradžia, priešingai nei patys filmai, yra banali – karščiuojantis J. Cameronas susapnavo iš liepsnų išnyrančio roboto siluetą. Tai jis atskleidė praėjusiais metais „Terminatoriaus“ franšizės 30-mečio proga duodamas interviu leidiniui „Entertainment Weekly“. Devintojo dešimtmečio pradžioje 1954 metais gimęs kūrėjas dirbo pas mokslinės fantastikos filmų klasiką Rogerį Cormaną, pas kurį jis buvo atsakingas už modelių kūrimą ir bendrą ekrane matomų patalpų dekoravimą.
Apie liepsnojantį robotą J. Cameronas pasakojo nedaug kam, tačiau vienu tų žmonių tapo R. Cormano asistentė ir būsimoji J. Camerono žmona Gale Anne Hurd, dabar žinoma kaip viena įtakingiausių Holivudo prodiuserių. Būtent ji buvo atsakinga už tai, kad iki tol tik abejotinos reikšmės filmą „Piranijos II“ (iš kurio buvo atleistas po penkių darbo dienų) režisavęs kūrėjas patrauktų studijos „Orion Pictures“ dėmesį.
Pats „Terminatoriaus“ kūrimas yra vienas tų, apie kuriuos galima susukti atskirą filmą. Iš pradžių Terminatoriaus vaidmenį norėta patikėti O.J. Simpsonui – buvusiam futbolininkui, pasirinkusiam aktoriaus karjerą. Jis būtų įkūnijęs iš ateities atvykusią mašiną, skirtą nužudyti Sarą Konor, kurios sūnus ateityje kovos prieš pasaulį griaunančias mašinas. Anuomet bijota, kad publikos mylimas O.J. Simpsonas tiesiog nebus įtikinamas kaip grėsmingasis žudikas. Po kiek daugiau nei dešimties metų jis tapo pagrindiniu įtariamuoju dviguboje žmogžudystėje.
Išradingumo priežastis – skurdas
Net jeigu skaitote šį straipsnį nematę nei vienos „Terminatoriaus“ dalies, tikėtina, kad šio herojaus negalite atskirti nuo Arnoldo Schwarzeneggerio, anuomet ką tik šovusio į Holivudo olimpą po pasirodymo filme „Konanas – barbaras“.
Austrijoje gimęs kultūristas, labiau pasižymėjęs raumenimis nei iškalbingumu, tobulai tiko Terminatoriaus vaidmeniui, net jeigu J. Cameronui reikėjo įkalbėti žiūrovų pamiltą aktorių, kad šis apsiimtų blogiečio vaidmenį. Sarą Konor įkūnijusi Linda Hamilton taip pat puikiai atitiko J. Cameron sumanymą jos veikėjai – jautriai, bet už save iš visų jėgų kovojančiai moteriai.
Jeigu kada nors mąstėte, kodėl pirmosios „Terminatoriaus“ dalies veiksmas dažniausiai vyksta naktį, viso to priežastis yra itin menkas filmo biudžetas. Mokslinės fantastikos juosta už kiek daugiau nei 6 milijonus dolerių jau anuomet buvo vargana suma. Filmas galiausiai uždirbo beveik 80 milijonų dolerių, tačiau tai buvo padaryta praktiškai be jokios reklamos, kadangi „Orion Pictures“ vadovai visiškai netikėjo „Terminatoriaus“ sėkme. Ir vis dėlto tai, ką J. Cameronas sugebėjo padaryti turėdamas ribotus resursus, yra nuostabu. Jis sukūrė visiems anuomet reikalingą filmą apie technologijos ateitį visuomenėje ir galima žmonijos išnykimą dėl savo kūrinių.
„Terminatorius“ yra atsimenamas dėl įspūdingų veiksmo scenų, automobilių lenktynių ir legendinių A. Schwarzeneggerio frazių, tačiau viso to centre buvo žmogiška istorija. Istorija apie moterį, siekiančią pabėgti nuo mašinos, ir tai, kad šios gaudynės galėjo lemti visą žmonijos likimą, yra kertinė viso filmo dalis.
Specialiųjų efektų pradininkai
Ne ką mažiau J. Cameronas nuveikė ir iš praktinės pusės – kurti specialiuosius (fizinius) filmo efektus jis pasikvietė Staną Winstoną, po šio filmo pradėjusį keturis Oskarus jam pelniusią karjerą. Specialieji efektai, labiausiai susiję su filmo metu vis labiau atsidengiančia Terminatoriaus oda, atskleidžiančią robotiškąją jo prigimtį, buvo itin svarbi juostos dalis. Kaip ir su daugeliu filmu, taip ir su šiuo kiek labiau įsigilinus į patį procesą Holivudo magija išnyksta – dauguma metalinių Terminatoriaus galūnių turėjo būti judinamos rankiniu būdu su kelių žmonių pagalba. Tačiau praktinė ir moralinė filmo sėkmė J. Camerono neužmigdė ant laurų.
Per pertrauką sukūręs vienu geriausių visų laikų moksliniu fantastikos filmu laikomus „Svetimus“, jis Holivudą sudrebino pristatydamas „Terminatorių 2: paskutinio teismo dieną“. Filmas yra įvardijamas kaip vienas geriausių tęsinių visoje kino istorijoje. Jame Terminatorius jau tapo geriečiu, saugančiu Sarą Konor ir jos sūnų nuo dar grėsmingesnio roboto, galinčio keisti formą ir pavirsti skystuoju metalu. Į tęsinį kur kas sėkmingiau nei į originalą buvo įterpta itin stiprių siaubo elementų, išryškintų kiekviename žingsnyje jaučiamą Saros Konor paranoją dėl savo gyvybės.
Po paviršiumi slypinčios temos, tokios kaip Saros sūnaus artimas susidraugavimas su Terminatoriumi ar sugebėjimas iš blogio pusės pereiti į gerąją, filmui, pridėjo itin stiprių emocinių elementų. Tuo pačiu „Terminatorius 2“ tapo neeiliniu pasiekimu technologijos srityje – garsioji vizualinių efektų kompanija „ILM“, atsakinga už „Žvaigždžių karų“ vizualinę pusę, 1991 metais vien kompiuteriu sukūrė į skystąjį metalą galintį pasiversti veikėją, tai kelia susižavėjimą net dabar.
Natūralu, kad po tokios neeilinės dviejų filmų sėkmės (antroji dalis su 100 milijonų biudžetu uždirbo daugiau nei pusę milijardo) J. Cameronas nusprendė šios franšizės daugiau neliesti. Natūralu ir tai, kad Holivudas, pajutęs pinigų skonį, progos kurti tęsinius niekuomet nepraleidžia.
Palikimą griaunanti nostalgija „Terminatorius: mašinų prisikėlimas“, „Terminatorius: išsigelbėjimas“ ir į Lietuvos kino teatrus atkeliaujantis „Terminatorius: genizė“ yra vienas už kitą prastesni tęsiniai, su pirmosiomis dviem franšizės dalimis besidalijantys tik pavadinimu. Trečiojoje ir ketvirtojoje dalyse chaotiškas siužetas, o penktojoje – bandymas pasakoti tą pačią istoriją iš naujo aiškiai parodė, kad naujųjų filmų kūrėjai nematė J. Camerono darbų ar į juos tiesiog nekreipė dėmesio.
„Paramount“ studija, kuriai priklauso šie filmai, žaidžia Holivude vis dažniau panaudojama nostalgija, žinodama, kad bet kokias filmo išlaidas atpirks savo jaunystės išsiilgę pusamžiai žiūrovai, besitikintys, kad pasenęs ir kompiuteriniais efektais išdažytas A. Schwarzeneggeris jiems primins geresnius laikus. Ką didžiosios studijos pamiršta yra tai, kad „Terminatorius“ tapo visų mylima franšize ne dėl siužeto, kurį itin nesėkmingai yra bandoma atkartoti. J. Cameronas sukūrė visą „Terminatoriaus“ atmosferą, kurios negalima supainioti su jokiu filmu.
Garsioji frazė „Hasta la vista, baby“ yra tokia smagi ne dėl to, kad ją sako A. Schwarzeneggeris, o dėl to, kad Terminatorius bandė išmokti gatvėje vartojamą slengą. „I‘ll be back“ visi atsimena dėl to, kad Terminatorius išties sugrįžo. Sara Konor yra atsimenama dėl to, kad ji buvo stipri, bet tuo pačiu dėl savo gyvybės nuolat bijanti moteris, ir ne vien dėl to, kad ji yra moteris.
Tai, kas yra likę iš „Terminatoriaus“ filmų, yra nufotografuota, atspausdinta ir dar kartą nufotografuota kopija to, kas prieš kelis dešimtmečius pakėlė J. Cameroną iki svarbiausių mūsų dienų kūrėjų, o „Terminatorių“ aukso raidėmis įrašė į kino istoriją. Vienintelė paguoda yra ta, kad senieji filmai džiugins dar ne vieną žiūrovų kartą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!