7 dalykai, kuo lietuviai skiriasi nuo norvegų

Kartą beklausydamas radijo išgirdau dainą „Monkey tree“. Daina įstrigo mintyse ir greitai ji jau buvo nustatyta mano telefone kaip skambėjimo signalas. Žinot, kuo ji mane sužavėjo? Ogi tuo, kad joje apdainuojama Lietuva ir lietuvių gyvenimas. Lietuva – tai džiunglės, o lietuvių gyvenimas ne geresnis, nei toje dainoje apdainuojamo žmogelio, kuris miega beždžionių medyje.

Kad viskas būtų aiškiau, pasistengsiu paaiškinti. Lygiai 7 vasaras praleidau Norvegijoje. Per jas atradau 7 pastebėjimus, kurie aiškiai pasako, kad mes esame laukiniai lyginant su norvegais. Netikit? Pasistengsiu išvardinti savo pastebėjimus.

1) Automobilio dokumentų vežiojimasis piniginėj. Tikrą lietuvį nesunku atskirti bet kurioje šalyje. Jis visada turi krepšį ar bent jau storą piniginę, kurioje tilptų šūsnis automobilio dokumentų. Tiems, kas nepagauna kampo, paaiškinu: dažnas norvegas net nežino, kur jo automobilio dokumentai, nes paprasčiausiai jiems jų nereikia. Viskas yra kompiuteryje, tad nereikia storų piniginių ar krepšių, kurios iš vyro padaro laiškanešį Pėčkiną. Mes kaip tie džiunglių gyventojai, vis dar apsikrovę nešuliais, kurių šiame amžiuje, tikrai nebereikia;

2) Kartą sėdėjau balkone, gurkšnojau alų ir man per „Skype“ paskambino geras pažįstamas norvegas. Beje, jis dar didesnis alaus mėgėjas nei aš. Sėdim, šnekam, alų gurkšnojam. Aš turiu tokį įprotį, kad visada sulankstau alaus skardinę, kad ji užimtų mažiau vietos šiukšlių dėžėje. Kai mano skardinė buvo tuščia, ir atėjo laikas ją sulankstyti, mano draugui Frode vos akys neiškrito. Kaip tu drįsti niokoti tarą?! Juk ji kainuoja pinigus, ją reikia atiduoti perdirbimui!

Paaiškinu: Norvegijoje visos skardinės ir plastmasiniai bambaliai turi vertę, nes už juos parduotuvėje palieki užstatą, o vėliau atneši į parduotuvėje esantį aparatą ir sukišus juos į jį, atgauni pinigus. Paaiškinau savo draugui, kad pas mus tokia sistema neveikia, pas mus vertę turi tik stiklinė tara. Neaprašysiu visos diskusijos su Frode, nes jis gana didelis filosofas, tad temą užvirė nekuklią. Jis paklausė: ar jūs džiunglėse gyvenate, ar XXI amžiuje? Juk tai aliuminis, kurį būtina perdirbti ir taip tausoti išteklius. Veltui jam aiškinau, kad pas mus tokių aparatų, kurie priimtų skardines ar kitą tarą, verslininkai nestatys, nes jie kainuoja daug, o gamtos ištekliai čia niekam nerūpi. Čia pinigai valdo, o ne moralė. Išjuokė mane Frode, kad tikriausiai Lietuva turėtų būti didelis šiukšlynas, nes jei skardinė ar plastmasinė tara yra neapmokestinta, greičiausiai jos pilna pakelėse ir miškuose, o tai vėl yra didelė žala gamtai ir gėda šaliai. Be abejo, kad pas mus kažkas kažką bandė daryti įkurdami tuos eko taškus, bet, manau, naudos mažokai. Kartą išnešus šiukšles, sutikau vieną benamį knaisiojantis po konteinerį. Jis man sako: „Bachūras, duok eurą“. „Neturiu drauguži, – atsakiau jam. – Bet čia maiše yra plastmasinių ir aliuminių skardinių. Imk jas ir parduok į eko tašką.“ Nenoriu visko atkartoti, ką man atšovė tas benamis, tiesiog trumpai galiu pasakyti, kad jam tai pasirodė mažas biznis. O kaip manote, ar voliotųsi pamiškėse ir pakelėse skardinės ir bambaliai, jei už juos parduotuvėse imtų tokį patį užstatą kaip už stiklinę tarą? Taigi, šis faktas gerai parodo, kad mes esame laukiniai lyginant su norvegais, nes ne tik nemokame perdirbti to, ką reikėtų ir privalėtume, bet taip pat nemokame mylėti savo gamtos. O tereikėtų, kad visi verslininkai būtų įpareigoti supirkti ir perdirbti tiek plastmasinę, tiek metalinę tarą. Tokiu būdu būtų nušauti du zuikiai vienu šūviu: tausotume išteklius, ir turėtume švarią gamtą, nes net jei ta tara būtų išmesta, ją mielai surinktų benamiai ir nunešę priduotų už gerus pinigus;

3) Kabinėjimasis prie rūdžių. Visi, kam teko atlikinėti privalomąją transporto priemonių techninę apžiūrą (TA), žinote, koks tai sunkus kelias. Labai dažna priežastis, dėl kurios negauni TA talono, – rūdys. Tie, kam teko pabuvoti Norvegijoje, tikriausiai pastebėjote, kad norvegų mašinos neblogai surūdijusios ir tai netrukdo sėkmingai gauti TA taloną. Gal pastebėjote labai populiarų Norvegijoje „rusty style“? Tai yra toks principas, kai automobilio dažai yra nušveičiami ir jis apipurškiamas vandeniu, kad surūdytų. Dažnai prie tokių auto, dar įkomponuojamas koks nors atributas, pavyzdžiui, prie stogo privirinamas surūdijęs dviratis ar točkė (karutis). Ir tokios transporto priemonės nekelia jokių audrų nei TA centrams, nei policija prie jų nesikabinėja. Ar bent bandote įsivaizduoti, tokią transporto priemonę pas mus Lietuvos gatvėse? Įsivaizduoti gal ir galima, bet savininkas turėtų būti labai turtingas, nes baudų nemažai užsidirbtų. Tai ar sutinkate, kad mes vis dar gyvename džiunglėse?

4) Eismo reguliavimas. Nors iš Lietuvos jau pabėgo daugiau nei vienas milijonas žmonių, gatvės sausakimšos nuo automobilių. Ir kamščiai susidaro tokiose vietose, kur jų tiesiog neturėtų būti, pavyzdžiui, greitkelyje Kaunas-Klaipėda, priešais „Megą“. Visiškai nesutinku, kad dėl to kalta „Mega“. Juk yra po dvi juostas kiekviena kryptimi. Ar matėte kokie greitkeliai Švedijoje ir Norvegijoje? Ten dauguma greitkelių iš viso turi 3 juostas – 1 juosta vienai krypčiai, kitos dvi priešingai krypčiai. Kas kelis kilometrus situacija keičiasi ir ten kur buvo viena juosta, atsiranda dvi, o kur buvo dvi, belieka viena. Ir niekada per visą savo ilgų metų važinėjimą per šias šalis neteko atsidurti spūstyje. Tiesa, vieną kartą teko, kai tunelyje įvyko baisi avarija. Tada gal 20 minučių teko laukti, kol pašalins kliūtis nuo kelio. Kas būtų pas mus tokiu atveju? Lauktume dieną, ar dvi? Čia nenuostabu, kad įmonės, kurios gauna pinigus už tai, kad, tarkime, valys sniegą, kai jis iškrenta, jo nevalo, nes sako, kad joms nepriklauso tą daryti. Kur mūsų eismo priežiūros specialistai žiūri? Ir iš viso ar tokie yra? Atsibodo valandų valandas praleisti spūstyse, kur jų paprasčiausiai neturėtų būti. Tai argi mes ne džiunglėse gyvename? Tik džiunglėse gali įvykti neįmanomi dalykai, kurie vyksta mūsų keliuose...

5) Absurdiška teismų sistema. Ar teko girdėti apie senuką, kurį tampė po teismus verslininkai, nes jis neva pavogė maišelį iš parduotuvės už 30 centų? Ar teko girdėti apie vyrą, kuris pirko pirkinių už 800 litų ir netyčia į kišenę įsidėjo tušinuką, kuriuo užbraukinėjo prekes, savo sąraše. Ar ne absurdas, kai mūsų teismai dirba dėl tokių menkniekių? Tie, kam teko būti Norvegijoje, tikriausiai pastebėjote, kad pardavėja klausia, ar jums reikia maišiuko. Jei jūs atsisakėte, o vėliau besikraunat prekes persigalvojote, tai jį visada gausite už dyką. Dėl centų niekas nedaro tragedijos, be to, parduotuvė taip gauna gerą vardą. O pas mus net teismai dirba dėl 30 centų žalos;

6) Garantinis aptarnavimas. Jei lygintumėmės su Norvegija, tai manau, kad tokio dalyko, kaip garantinis aptarnavimas mes neturime. Kažkokias užuomazgas, bet nieko panašaus į Norvegijos modelį. Kad labai neišsiplėsčiau, pateiksiu du pavyzdžius. Prieš 5 metus Norvegijoje pirkau kompiuterį. Po metų jis man pradėjo strigti. Nunešiau į parduotuvę ir jau viduje buvau susitaikęs su mintimi, kad teks kokią savaitę ar dvi pagyventi be kompiuterio. Nunešus į parduotuvę, tuoj pat atėjo specialistas ir pasikvietė pas save į kabinetą. Pradėjo tikrinti ir po 30 minučių gavau naują kompiuterį, nes paaiškėjo, kad problema kietajame diske. Pernai Kaune pirkau kompiuterį, kuris strigo, persikrovinėjo vos parsinešus namo. Nunešiau į parduotuvę, laukiau 3 savaites, nes neva jį siuntė gamintojams. Grąžindami davė popierius, kuriuose aprašyta, kad neva keitė bevielio ryšio plokštę ar kažką panašaus. Vieną savaitę kompiuteris veikė be priekaištų ir vėl pradėjo strigti. Vėl nešiau, vėl laukiau kelias savaites, tada grąžino ir pasakė, kad problemos nėra. Nešiau į privačią įmonę, kuri nustatė, kad kietasis diskas stringa. Nešiau vėl į garantinį punktą, vėl nieko nepešiau, nes jiems netiko tos firmos išrašas, kadangi tai nebuvo kompanijos atstovybė. Trūko kantrybė, kreipiausi į vieną pažįstamą žurnalistę, kurios skambutis į parduotuvę, sutvarkė bėdą. Pagaliau galėjau grąžinti kompiuterį ir atgavau pinigus. Tai ar ne džiunglės?

Kitas labai geras pavyzdys, tai įrankių garantija. Norvegijoje pirkau elektrinį pjūklą, kuris po kelių savaičių sugedo. Parduotuvėje iškarto gavau pasiūlymą: atgauti pinigus, arba pasiimti naują pjūklą. Lietuvoje pernai įvyko panaši situacija. Nusipirkau siaurapjūklį, kuris sugedo tą pačią dieną. Sudegė... Nunešiau į garantinį punktą ir pabrėžiau, kad man verkiant reikia įrankio dabar, o šio įrankio yra aiškus gamyklinis defektas. Deja, deja, bet pasakė, kad ekspertai apžiūrės ir per 2 savaites mane informuos apie eigą. Ką darysi, tą dieną turėjau pirkti dar vieną siaurapjūklį. O po dviejų savaičių, kai gavau atsakymą, kad ekspertai nustatė, kad siaurapjūklis turėjo gamyklinį defektą ir jie man duoda naują siaurapjūklį, turėjau verstis per galvą, kad įrodyčiau, kad man nereikia dviejų tokių pačių įrankių. Rodžiau pirkimo čekį, kad tą dieną, kai įrankį pristačiau į garantinį punktą, pirkau tokį pat įrankį. Kam man du tokie patys? Sunkiai sekėsi šnekėti džiunglių kalba, bet pavyko. Grąžino man pinigus. Bet kokius džiunglių takus, teko praminti, kad įrodyčiau savo tiesą...

7) Pasiutę šunys. Ar teko girdėti tokį posakį – koks šeimininkas, toks jo augintinis? (...)

Per visus Norvegijoje praleistus metus, neteko matyti šuns, kuris būtų su antsnukiu. O gegužės 17 dieną, kai norvegai plūsta į gatves švęsti savo nepriklausomybės šventės, labai dažnas jų su savimi pasiima ir savo šunį. Be abejo, be antsnukio. Ir niekas nebijo, niekam nekliūna, niekas nesipiktina. Visi laimingi, šunys ramūs...

Grįžkime į Lietuvą... Čia vaizdelis nikoks, kaip pasakytų Viktoras. Šunys kanda, žmonės jų bijo, gyvūnai kankinami antsnukiais... Kur bėda, mielieji? Kodėl pas mus kitokie šunys? (…)

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!