Svarbu pažymėti tai, kad vėliau sukritikuotas straipsnio autorius parašė atsaką apie tai, kodėl kritika jo kritikai yra nepriimtina. Panašu, kad įžeidinėti žmogų įeina į „žodžio laisvė premium“ paketą, žinoma, kol tai neatsisuka prieš patį vartotoją.

Su tokia destruktyvia kritika esame susidūręs kiekvienas. Tokioje situacijoje kritikas ieško ne objektyvumo, bet emocionalumo:

1) „Tu esi kvailas“ vietoj „Tu neapgalvotai pasielgei“;

2) „Tu nusišneki“ vietoj „Aš nesutinku su tavo argumentais“;

3) „Tu nevykėlis“ vietoj „Tu neteisingai supratai sąlygą“.

Bambėti lengva – nereikia galvoti apie kito žmogaus jausmus, galima visą dėmesį skirti saviraiškai. Na ir kas, kad ta kritika gali pažeisti kito žmogaus teises, juk svarbiausiai – mano beribė žodžio laisvė. Bet ar teisės yra beribės? Ar galim važinėti keliu kaip norim? Ne.

Turim laikytis tam tikrų eismo taisyklių, kad nesukeltume pavojaus sau ir aplinkiniams. Orumas kaip ir gyvybė yra prigimtinės žmogaus teisės. Tad su teise laisvai reikštis turime prisiimti ir pareigą nepažeidinėti kitų žmonių teisių.

Nesupraskite manęs neteisingai, kritika nėra blogai. Kol destruktyvi kritika ieško kabliuko išsilieti kito sąskaita, nepamirškime jos sesės – konstruktyvios kritikos. Šia kritika pirmiausiai siekiame dialogo ir tobulėjimo. Tiesa, šio tipo kritika reikalauja įsigilinimo, empatijos ir kantrybės, bet juk ne visi tam turime laiko ar noro.

O gal tiesiog esame įpratę pasiduoti destruktyvumui? Naujų įpročių mokymasis nėra lengvas darbas, ypač kai reikia juo pakeisti įsisenėjusį įprotį. Tačiau turiu gerą naujieną – mokslininkai atskleidė, kad vidutiniškai žmogus įgyja naują įprotį per 66 dienas.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!