Šitą klausimą iškėliau sau iš karto po emigracijos į Londoną. Yra daug įvairių atsakymo versijų ir paaiškinimų, bet šiandien mano galvoje sukasi lyg ir manojo atsakymo užuomazgos.

Ar žinote dar nors vieną tautą pasaulyje, kuri savo sutiktą nepažįstamą tautietį gretimam kaime ar net kitoje pasaulio pusėje gali išvadinti triaukščiais rusiškais keiksmažodžiais vien dėl to, kad tu jam pasirodysi: negražus, per aukštas, per žemas, per storas, per plonas, ne taip apsirengęs, ne vietoj sėdintis, stovintis, gulintis? Aš nepažįstu. Baimė būti apšaukta, iškeikta, aplota nepažįstamo lietuvaičio mane ilgą laikė stabdė nuo atlapaširdiškumo ir noro bičiuliautis su tautiečiais Londone. Stabdo ir dabar.

Manau, kad reikėtų plačiau panagrinėti dvi su tuo susijusias priežastis: įsišaknijusias patyčias mokykloje, internete, šeimoje, darbe, viešumoje ir dažniausiai naudojamą kito vertinimo skalę tik per materialiąją prizmę ir lyginant save su kitais: lietuviams priimtiniausia kito vertinimo sistema yra pagal išvaizdą, turimo turto kiekį, automobilio markę, namo dydį ir t.t. Antrame plane dažniausiai lieka profesionalumas ir užimamos vietos visuomenėje svarba. Net ir jų dydis dažniausiai matuojamas materialiais kriterijais – koks tu čia profesorius, jeigu nieko neturi? Ką čia man aiškini apie ekologiją, meilę tėvynei ir savo visuomeninę veiklą, jeigu pats gyveni nuomojame bute?

Patyčios. Lietuvoje prieš kelias dienas baigėsi daug viešintas projektas „Savaitė be patyčių“. Gražus, teisingas projektas, bet vargu ar jis gali pakeisti esamą situaciją Lietuvoje, be to, kad atkreiptų visuomenės dėmesį į susidariusią problemą. Aš patyriau patyčias mokykloje ir tikrai nežinojau, ką daryti, kur kreiptis, o, tuo labiau, kam pasiskųsti. Buvau mergaitė iš daugiavaikės šeimos, ryžais plaukais ir strazdanota. Man kliuvo už tai, kad aš vaikštau į mokyklą ir iš jos su kaimynų berniuku, savo klasioku, nors du kilometrus eiti mums buvo pakeliui. Man kliuvo už tai, kad mano metais vyresnis brolis blogiau mokėsi ir buvo pasiutęs, nenustygo vietoje. Jį vadino Šikium. Buvau Šikiaus sesuo.

Man kliuvo už strazdanas, už plaukų spalvą ir tai, kad gerai mokiausi. Vyresnės klasės mergaitės kaišiojo grasinančius raštelius į palto kišenes ir vadino beždžione. Tačiau tai buvo tik gėlytės palyginus su tuo, kas dėjosi mano šeimoje. Mes buvom žiaurūs ir negailestingi vienas kitam vaikai. Visi turėjom siaubingas pravardes ir erzinimosi eilėraštukus vienas apie kitą: „Kazė mazė, šūdų bazė“, „Irkė – drenažo vamzdis“, „Raulas – kaulas“, Rudė, Kaušas, Šapokliaka, Makaronai. Iki penkiolikos metų augau apie save galvodama tikrai ne kažką: esu niekam tikusi, siaubingai negraži, neturiu draugų.

Taip buvo prieš trisdešimt metų. Palyginus su tuo, kas vyksta dabar mokyklose Lietuvoje, mano patirtos patyčios yra tik gėlytės. Mano karta užaugo su nuoskauda ir dabar auga mūsų vaikai. Gimę ir auga su keršto daigu. Ne kartą esu girdėjusi: „Tave muša mokykloje, vaikeli? Duok atgal taip, kad per mažai nepasirodytų.“ Turbūt taip pat pamokyčiau ir savo vaikus, jeigu jie prasitartų, kad kažkas prie jų kimba. Puiku, kad šiuo metu taip nėra, bet situacija gali bet kada pasikeisti ir mane iš karto sukausto baimė. Baimė nuo vaikystės. Kaip apsiginti? Kaip su tuo kovoti? Kaip tai pakeisti?

Su ta baime aš užaugau. Su ta baime gyvenu visą gyvenimą. Baime, kad išjuoks, pasityčios už bet ką. Prieš kelias dienas buvau vakarėlyje. Po vakarienės užsukom pasišokti ir mano visas džiaugsmas baigėsi tada, kai drauge buvę lietuvaitės pradėjo komentuoti mano išvaizdą. „Numesk savo pilvą ir viskas bus gerai.“ „Galvojau, kad tu laukiesi.“ Tą akimirką aš supratau, kad niekam niekam iš esančių aplinkui nerūpi mano išvaizda, tik merginoms, buvusioms su manimi. Kiti žmonės tiesiog nekreipia dėmesio į tai, kaip atrodo kiti. Ypač Londone. Gali sutikti taip tragiškai atrodančių ar apsirengusių, kad mano pilvas, likęs po keturių gimdymų, yra tikras grožis. Beje, jeigu yra manančių, kad man pačiai jis patinka, tai labai klystat. Pati kasdien kalu sau į galvą priimti save tokią, kokia esu, pati „parinuosi“ dėl savo viršsvorio ir jeigu turėčiau jėgų su tuo susidoroti, tai mielai jį numesčiau, tą pilvą kažkur padėčiau, bet jis nepasiduoda ir pūpso, tarsi primindamas man nuolatinę nėštumo būseną. Tas mano pilvas, priaugti kilogramai kažkodėl stringa kitoms moterims ir man ne vieną kartą yra tekę atšauti: „Kaip pagimdysi keturis, tai visada atrodysi kaip nėščia.“ Nes daugiau neturiu, ką pasakyti.

Kodėl lietuvius taip jaudina kito išvaizda? Kodėl gyvendama Londone gražiausius rūbus laikau spintoje ir vaikštau dažniausiai su žemakulniais batais, laisvo stiliaus rūbais, o tik skrisdama Lietuvon išsitraukiu suknias ir viską, ką turiu gražiausio? Nes Lietuvoje vertins pagal išvaizdą, o Londone tai absoliučiai niekam nesvarbu. Čia nerūpi, kiek tu uždirbi, kokį automobilį turi, kokiam bute gyveni, vieniša tu ar ištekėjus. Jeigu kam ir rūpi, tai tik tautiečiams, nes mūsų vertinimo skalė pagrįsta materialumu ir lyginimu. Nemanykit, kad aš esu išimtis. Vertinti gyvenimo kokybę, net gyvenimo prasmę suprasti pagal materialią išraišką mus mokė nuo mažens. Daugiausiai patyčių ir vyksta dėl vienokių ar kitokių materialių dalykų: vaikas gyvena nepasiturinčioje ar turtingoje šeimoje, vaiko išvaizda yra nestandartinė, vaikas mokosi labai gerai arba labai blogai. Mus mokė vertinti lyginant save su kitais, lyginant vienus su kitais: kas turi daugiau ar mažiau, kas mokosi geriau ar blogiau, kas atrodo taip ar kitaip nei kiti.

Labai daug metų gyvenau vertindama save pagal tai, kaip aš atrodau, ką pasiekiau, palyginus su kitais. Ir tik neseniai suvokiau, kad tai yra pati didžiausia klaida, kurią dariau visą gyvenimą. O ir kaip aš galėjau jos nedaryti, jeigu visa švietimo sistema yra pagrįsta tuo, kad asmeniniai rezultatai yra vertinami lyginant su kitais. Kas greičiau, kas geriau, kas labiau, kas pirmas, kas daugiau. Visi mokinių rezultatai skaičiuojami nuo geriausio iki blogiausio ir lyginami vienų su kitais, skatinant antruosius vytis tuos, kurie priekyje, kurie geresni, protingesni, greitesni. O tai vienareikšmiškai reiškia, kad jau nuo antrą vietą užimančio prasideda nepilnavertiškumo skiepijimas. Esi nepakankamai geras, kad būtum pirmas. Visi, kurie yra po pirmo numerio, yra nepakankamai geri. Visi yra nepilnaverčiai. Didžioji bėda ir yra ta, kad pirmas gali būti tik vienas.

Paklausite, o kaip gali būti kitaip? Labai paprastai – lyginant save su savimi. Nuo ko pradėjau – kur dabar esu? Ko nemokėjau – ką dabar jau moku? Kiek dar turiu išmokti? Nesvarbu, kaip atrodo kitų rezultatai šalia manųjų ir, atvirkščiai, mano rezultatai šalia kitų.

Žinau, kad tai sunku suprasti, kol „neparagavai“ tokios vertinimo sistemos. Mano vaikų mokymosi sistemoje jų rezultatai vertinami pagal juos pačius, o ne kitus. Niekas nežino, kelintas mokinys klasėje yra, nes niekas taip jų nevertina ir neskaičiuoja. Aš kartais pagaunu save, kad juos prirėmusi prie sienos kamantinėju: „Geri čia tie tavo rezultatai, o kaip kiti? Kelintas tu klasėje?“ Man atsako, kad nežino.

Kai klausiau mažųjų, tai pagalvojau, kad gal jie žiopliukai pradinukai, nemoka dar susiskaičiuoti, o Kristupas secondary mokykloje jau tikrai žinos. Deja, jis irgi nežino, kaip mokosi jo klasiokai, nes niekam čia tai nerūpi – kiekvienas gauna lapus su atspausdintais savo rezultatais ir nesidomi kitais.

Prisimenu, kaip kartą per susirinkimą stovėjau tėvų eilėje ir nužiūrėjusi, kad kito vaiko laiške, kurį laikė mama rankoje „Positive“ yra mažiau nei pas mano Kristupą, o „Negative“ daugiau, džiaugiausi: „Yes, yes, maniškis geriau varo.“

Taip darau, nes aš nemoku vertinti savęs ir kitų kitaip, nei lygindama su kitais. Ir net supratusi, kokia tai ydinga vertinimo sistema ir kaip ji varo man nepilnavertiškumo kompleksą, aš dažnai pagaunu save vis dar lygindama save su kitais. Nes kitaip vertinti dar neišmokau, nes tai įaugę į mano kraują iki kaulų smegenų, taip pastatytas mano pasaulio suvokimas.

Dėl tokios vertinimo sistemos aš augau, o dabar jau suaugusi dažniausiai jaučiuosi nepilnavertė, nepakankamai gera, nepakankamai pasiekusi, nepakankamai graži, liekna, nepakankamai verta būti ne išsiskyrusi. Man atrodo, kad visa tai nuolat mato ir supranta kiti. Tačiau, tik lietuvis gali apie tai pranešti garsiai ir dar palydėti keiksmažodžiais. Nes ir jis pats jaučiasi toks pat nepilnavertis. Save taip pat vertina pagal kitus.

Sunku būti nepilnaverčiu, todėl savo vertę dažnai įrodo, parodydamas, kad kitas yra žemiau nei jis. Na, tarsi tai, kad aš tave išvadinsiu asilu ir debilu, bus lygu, kad aš toks tai jau tikrai nesu. Nekalbu apie visus lietuvius. Kalbu apie tuos, kurie keikiasi ir užgaulioja kitus už nieką, tyčiojasi dėl išvaizdos. Kuo labiau ir grubiau tai daro, tuo didesnius savo nepilnavertiškumo kompleksus slepia.

Labai gerų patyčių pavyzdžių galima rasti feisbuke. Pradedant asmeninėmis sienomis žmonių, kurie turi daug sekėjų ir gerbėjų (A.Užkalnis, A. Ramanauskas ir t.t.) ir baigiant lietuvaičių emigrantų grupėmis, kur ką žmogus beparašytų, vis tiek bus išjuoktas, apipiltas pamazgom ir pažemintas. Į visus klausimus, tokius kaip „Planuoju emigruoti, gal darbo žinot?“, „Parduodu sofą ar mašiną“, „Ieškau vaikino, merginos“ į visus iki vieno paklausimus gali sulaukti tokių ir panašių atsakymų: „Debile tu, sėdėk toj sušiktoj Lietuvoje, nes niekam tokių debilų čia nereikia“, „Durne tu, radai tą sofą prie konteinerio ir už tiek dabar parduoti? Už dyką neimčiau“, „Čiūčiala, tu į veidrodį pasižiūrėk, kaip tu tokia būdama dar berno ieškai?“ ir t.t.

Tikri lietuviški patyčių ir žeminimo perlai, tikras aruodas, nuo kurių dažnai linksta ausys ir noris pasislėpti, kad tik vieną dieną ant manęs nebūtų koks kibiriukas „š“ papiltas. „Š“ už nieką.

Emigrantai, pasidalinkite savo patirtimi, nuomone patarimais. Tai galite padaryti žemiau arba rašydami el.paštu pilieciai@delfi.lt: