Šis vardas siejamas ir su Lietuvos atgimimu. Minint „Aušros“ laikraščio 40 metų sukaktį, 1923 m. vienai seniausių Kauno gimnazijų buvo duotas vardas „Aušra“. Tokie atgimstantieji vidumi buvo ir šiuo vardu pavadintoje gimnazijoje dirbę mokytojai, mokęsi gimnazistai. Ta dvasia, kuria alsavo gimnazija, perduota kiekvienam, kuris tik pravėrė jos duris ir atsisėdo į mokyklinį suolą. Pasklido jie po įvairius pasaulio kampelius: vieni įprasmino savo darbus čia, Lietuvoje, o kiti savo tėvynės garbę apdainavo svetimose šalyse.
Šiemet Kauno „Aušros“ gimnazija jau minės savo veiklos 100 metų. Įdomu atversti keletą jos istorijos puslapių iš praeities ir pasvarstyti, kokias vertybes puoselėjame šiandien, kaip tęsiame pradėtą prasmingą veiklą.
„Aušros“ gimnazijoje, jau nevardijant direktorių Prano Dovydaičio, Mykolo Biržiškos ir kitų, dirbo mokytojai – šviesios asmenybės. Vienas jų – 1927-1937 metais „Aušros“ berniukų ir mergaičių gimnazijose dėstęs kapelionas Stanislovas Jokūbauskis. Ko mokiniai pasimokė iš savo mokytojo? 1926 m. „Aušros“ gimnazijos abiturientė, mokytoja Ona Zupkienė rašė: „Iš kapeliono Stanislovo Jokūbauskio – būti ne tik mokytoju, bet ir auklėtoju“.
Kaip rašė 1933 m. „Aušros“ gimnazijos abiturientas, inžinierius Romualdas Dačinskas, kunigas S. Jokūbauskis savo dėstymo metodika toli pralenkė net ir šiuolaikinius religijos dėstytojus. Jis dėstė seminarijoje ir, būdamas didelis meno literatūros mėgėjas, parengdavo parodėles apie didžiuosius menininkus religine tematika. Žinoma, buvo tauri ir santūri asmenybė.„Aušros“ gimnazijoje įkurtame muziejuje kaupiami gimnazistų kūrybiniai darbai. Juos pavarčius, susidaro įspūdis, kad daugelis gimnazistų geru vardu mini kapelioną Stanislovą Jokūbauskį, prisimena jį kaip tikrąjį Dievo atnašautoją, Dievo tarno įsikūnijimą. Pastebėjęs nesiklausantį pamokos aiškinimo, kapelionas švelniai pastebėdavo, kad reikia klausytis, kad viską apie pamaldas ir apskritai apie Dievą ir tikėjimą gerai suprastum. Tai iš tikrųjų buvo šviesi asmenybė. 1938 m. „Aušros“ gimnazijos abiturientas, žymus dirigentas Rimas Geniušas gražiai prisiminė kunigą ir mokytoją, rengusį mokiniams auklėjimo valandėles, rekolekcijas.
Beje, apie kapelioną S. Jokūbauskį galima pasakyti ir daugiau. Jis buvo ne vien puikus pedagogas, supratingas žmogus, bet ir aukojęsis dėl kitų geresnės ateities. Tai buvo didelis žmogus, stengęsis atiduoti kiek galima daugiau savęs. Nacių okupacijos metais S. Jokūbauskis iš Vilijampolės geto gelbėjo žydų vaikus. V. Sakaitė (2004) rašo, kaip. Vilijampolės geto kalinys Jehuda Beilisas išnešdavo iš geto vaikus, kuriems prieglobstį surasdavo S. Jokūbauskis. J. Beilisui pabėgus iš geto, prelatas surado ir jam namus.
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Gelbėtojų skyriaus archyve sudarytas daugiau kaip 2700 asmenų, Lietuvos teritorijoje gelbėjusių žydus, vardinis sąrašas. Jame visos žinios, surinktos iš įvairių šaltinių apie žmones, kuriuos mes vadiname gelbėtojais. Šiame sąraše – 159 dvasininkai. Siekdamas apsaugoti Lietuvos katalikų bažnyčią nuo smarkėjančių represijų kai kur nuolaidžiavo sovietinei valdžiai. 1946 m. leido steigti Eucharistinio Jėzaus seserų kongregaciją. 1932 m. S. Jokūbauskis apdovanotas Gedimino 3 laipsnio ordinu. Mirė Kaune 1947 m., palaidotas prie Kauno bazilikos. 1999 m. suteiktas Pasaulio teisuolio vardas. Tai ne tik tautos įvertinimas šviesuoliui už pasiaukojimą, tai yra neįkainojamas žmogiškumo įvertinimas: kritiniu ir netgi tragišku metu didelis žmogus negalvoja apie save, jam svarbus kitas žmogus – vaikas, didelis žmogus taiso klaidas tų, kurie susitepė savo žmogiškumą ne tik krauju, bet ir nepanaikinama gėda. Tai štai tokios asmenybės dirbo Kauno „Aušros“ gimnazijoje.
Šiandienos jaunimas skaito graudžius ir ilgesio tėvynei persunktus Jono Aisčio eilėraščius, analizuoja, kas yra tas katarsis, toks stiprus poeto kūryboje. Tarptautinių žodžių žodyne (2005) šis žodis apibrėžiamas kaip dvasinis apsivalymas, stiprių jausmų išlaisvinimas, įtampos atpalaidavimas dėl stipraus, ypač meno kūrinio sukelto, išgyvenimo. Psichologiniu požiūriu, katarsis yra iki tol nesuvoktų nuoskaudų atskleidimas ir iš jų kylančios emocinės įtampos atpalaidavimas per psichoanalizės procesą. Šie abu apibrėžimai tinka Jono Aisčio, kuris mokėsi Kauno „Aušros“ gimnazijoje, poezijos žmogui. Jautraus poeto sielvartas, ilgintis savo tėvynės, nenusakomas žodžiais. O koks jis buvo gimnazijoje? Skurdžiai jis gyveno Kaune, bet gimnaziją baigė. Pirmą savo spausdintą eilėraštį „Gegutėlę“ parašė dar būdamas gimnazijos suole. Poetas prisimena „Aušros“ gimnazijoje praleistus metus: „Buvau labai žemo ūgio, nedailios išvaizdos, skurdžiai aprengtas, tai prie manęs draugai nelipo ir aš prie jų negalėjau pritapti. Tai mane traukė į mano paties susimąstymą ir knygas“.
Būdamas ketvirtos klasės gimnazistas nusprendė išversti V. Šekspyrą. Vertimas liko rankraštyje, o V. Šekspyro herojų kančią ir džiaugsmą rasime daugelyje eilėraščių. Dar gimnazijoje skaitė F. Nyčę, R. M. Rilkę, S. A. Jeseniną, B. Pasternaką ir, žinoma, „Keturis vėjus“, kurių idėjinis vadas Kazys Binkis buvo jam pati mūzų buveinė. Klasės draugai pastebėjo nepaprastą jo išprusimą, o vienas jų, Petras Juodelis, vis ragino rašyti: „Tai jis mane už skverno ištempė į raštų pasaulį. Kadaise, dar penktoje klasėje, parašiau prozos puslapėlį, ir jis nuo tos dienos neatleido: „Jonai, rašyk“. Net J. Herbačiauską pasikvietė, kad nustatytų mano horoskopą. Didysis burtininkas pasakė teisybę: mano stichija – ugnis ir vanduo, nei poezijai, nei praktiškam gyvenimui netinka“, – juokavo poetas atsiminimų knygoje „Apie laiką ir žmones“. Toks Jonas Aistis ir įėjo į literatūros laukus, toks ir liko – šiltas, jautrus, graudžiai liūdnas. „Aušros“ gimnazija didžiuojasi, kad poetas būtent čia pradėjo savo didįjį kūrybos kelią.
Dar ilgą sąrašą galima būtų vardinti šviesuolių, kurie mokėsi ar dirbo Kauno „Aušros“ gimnazijoje. Vieni, jau įveikę savo kūrybos aukštumas ir gyvenimo sunkumus, ilsisi, o kiti dar šturmuoja savo tikslų viršūnę. Mielai šių dienų gimnazistus priima ir su jais bendrauja buvę gimnazistai, užeina, susiburia, šnekasi. Kas pasikeitė gimnazijoje per keletą dešimtmečių? Gal tik pastato išvaizda – jis dabar moderniai restauruotas, gal kabinetai turtingesni priemonių ir įrangos, o gimnazistai panašūs. Neseniai nuskambėjo šimtadienis. Būtent ši idėja švęsti šimtą dienų iki egzaminų kilo buvusiems gimnazistams. Dabar jau yra tradicija.
Šiandienos jaunimas džiaugiasi laisve, o buvęs tuo metu vadintos Komjaunimo vidurinės mokyklos (vienas iš „Aušros“ gimnazijos pavadinimų, nes keitėsi kelis kartus) mokinys Romas Kalanta 1972 metų gegužės 14 d. šalia mokyklos įvykus pasipriešinimui sovietiniam rėžimui, apsipylęs benzinu ir sušukęs „Laisvę Lietuvai“, susidegino. Savo dienoraštyje paliko įrašą: „Nekaltinkite dėl mano mirties nieko. Žinojau, kad ankščiau ar vėliau turėsiu tai padaryti. Aš nekenčiu socialistinės santvarkos. Aš nesu niekam naudingas. Kam man daugiau gyventi? Kad ši santvarka mane užmuštų? Geriau aš pats save... čia niekad nebus laisvės. Net šį žodį „laisvė“ uždraudė“.
Gyvenimo ratas nepaliaujamai sukasi. „Aušra“ jau skaičiuoja savo veiklos 100 metų. Pavasarį išeina vis nauja gyvenimui ir kūrybiniams ieškojimams parengta abiturientų laida. Vis gražus šviesių asmenybių būrys. Pradedant Homeru, poetai su pasigėrėjimu vaizduodavo aušrą visa jos grožybe, o buvę aušrokai jos šviesą ir spindesį išsineša su savimi į Didįjį kelią.