Mano tikslas nėra peikti ir kritikuoti vairuotojus, noriu sudaryti visas sąlygas bei motyvus juos dirbti efektyviai. Juolab kad viešojo transporto kainos nors ir nėra milžiniškos, bet pakankamai didelės, kad suteiktų mums teisę prašyti kokybiškų paslaugų.
Ypač, kai taip akivaizdu, kad pastaruoju metu krentanti naftos kaina ir viešojo transporto bilietėlių kainos ryšio neturi. Manau, kad taip yra todėl, kad bendrovės nėra linkusios diegti efektyvios vadybos, o tai reiškia didelius kaštus ir nuostolingą veiklą. Net ir darbas monopolinėmis sąlygomis nesukūrė prielaidų dirbti pelningai. Tiesiog sumažėjo nuostoliai.
Mano manymu, problemų kelia įmonių kultūra ir jos vadovų mąstysena. Vienintelis teisingas kelias spręsti problemą yra spausti politikus, kurie dabar kelia savo kandidatūras į miestų tarybas, imtis ir šios problemos, kurios sprendimo kaštai nėra dideli, bet nauda visiems suprantama.
Gal aš vienas toks „žioplas“?
Net ir įvertinęs visus tuos atvejus, kai autobusų vairuotojai tarytum piktdžiugiškai ignoruoja viešojo transporto paslaugomis besinaudojančius asmenis, aš nebuvau pajėgus suvokti problemos masto. Laimei, ispanų sociologas Manuel Castells buvo teisus ir mes gyvename tinklaveikos visuomenėje, o tokios socialinės žiniasklaidos priemonės kaip „Facebook“ tiesiog tapo neatskiriamu mūsų gyvenimų atributu. Taigi nusprendžiau sužinoti, ar kitiems šiauliečiams irgi kyla minčių apie šią problemą.
Gerbdamas žmonių privatumą nusprendžiau pakeisti jų vardus, bet štai kokių komentarų susilaukiau. Linos patirtis: „Visada yra baimė, lipant iš autobuso. Teko lipti pirmai, o paskui mane ėjusio vaiko vos neprispaudė durys, bet pavyko laiku įsitraukti jį vidun.“ Nuo tos dienos jauna moteris nuolatos vaikus vežioja privačiu automobiliu bei prisimena, kaip buvo prispaustos jų kuprinės.
Yra prasmė, ir yra sprendimas
Tokie pavyzdžiai skatina atkreipti dėmesį į tris dalykus. Pirma, kad kai kurie politikai arba nemato, arba nenori spręsti problemos, kurios šaknys visų pirma reiškia pagarbos žmogui stoką.
Antra, didžiuosiuose miestuose, pavyzdžiui, Vilniuje ir Šiauliuose viešasis transportas yra monopolizuotas ir konkurencija tikrai netaps tuo veiksniu, kuris pagerins paslaugų kokybę. Atrodo, kad kol kas ji tik augina kainas. Dėl kokybės turime kovoti mes patys.
Trečia, problemą įmanoma išspręsti, pasimokius iš užsienio valstybių pavyzdžių. Štai Jonas dalijasi savo patirtimi Norvegijoje ir sako: „Norvegijoje viskas yra labai paprastai sutvarkyta. Vairuotojas turi kelis monitorius virš galvos, kurie rodo kiekvienas duris. Ten važinėju kasdien į darbą ir žmonių prispaustų nemačiau.“ Paprastas ir efektyvus problemos sprendimo kelias.
Galbūt pernelyg brangus monopolinėms viešojo transporto įmonėms? Vargu. Norėčiau pridurti, kad būtina dėti visas pastangas ir kuo labiau sumažinti visą biurokratizmą bei palengvinti galimybes teikti skundus. Apie tai turėtų būti įvairiomis formomis pranešama, pavyzdžiui, to paties balso, kuris autobusuose ir troleibusuose primena mums kitos stotelės pavadinimą arba dalijasi užslėpta renginių reklama.
Bus ir daugiau
Viena vertus, jeigu nieko nesiimsime, bus ir daugiau panašių atvejų, kurie kenks tiek vairuotojams, tiek ir klientams, tad skatins juos rinktis privatų automobilį ir didinti oro užterštumą. Kita vertus, bus daugiau mano straipsnių, kuriuose parodysiu, kokią žalą gali atnešti tokių krikščioniškų vertybių, kaip artimo meilės bei asmens pagarbos, nesilaikymas.
Trečia, jeigu susiimsime ir ginsime vieni kitus, sulauksime mažų, bet visgi džiugių pergalių.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!