Tačiau šį kartą rašysiu apie mūsų valstybėje įprastą ir didžiai gerbiamą žmogaus atėjimo į šį pasaulį būdą – gimdymą ligoninėje su kvalifikuotų medikų pagalba.
Kaip teigia dauguma medikų, gimdyti yra saugu tik akušerijos stacionare, kur, reikalui esant, motinai ir/ar kūdikiui nedelsiant suteikiama pagalba. Bet prisiminus savo gimdymo patirtį ligoninėje ir iš pažįstamų girdėtas „ligoninių“ istorijas, kyla abejonė: ar visada medikų atliekamus veiksmus galima vadinti pagalba? Štai, pavyzdžiui, mano istorija.
Per 15 gimdykloje praleistų valandų mane „patikrino“ (sukišo rankas į „gerą vietą“) 7 kartus, t.y., maždaug kas 2 valandas, kai pagal protokolą apžiūras atlikti įprasta kas 4 valandas (deja, tai sužinojau tik po gimdymo, kaip ir faktą, kad gimdymo eigą galima įvertinti, nekišant „ten“ rankų). Po keturių patikrinimų atėjo slaugė, ir, netarusi nė žodžio, prisitraukė švirkštą kažkokių vaistų. Paklausiau, kas čia, atsakė „skatinamieji“, norėjau atsisakyt, bet nespėjau – suleido (nuo sąrėmių pradžios tepraėjo 3 valandos). Po to atėjo gydytojas ir nieko nepaaiškinęs ir neatsiklausęs plėtė gimdos kaklelį rankomis (maniau, bus įprastinė apžiūra).
Kas nežino, tai yra siaubingai skausminga procedūra, palyginus su ja sąrėmiai yra lengvas pasivaikščiojimas, o gimdymas – vienas juokas. Taip iškankinęs du kartus (antrą kartą rėkiau „mama, gelbėk“ bet niekam nerūpėjo – juk gimdančios moterys turi rėkti), liepė slaugei pastatyti lašelinę su skatinamaisiais, tuomet nieko jau nebesakiau, nes iškankintai tokių skausmų, viskas buvo tas pats.
Atėjus laikui stumti, leido pastumti 5 kartus – kadangi stūmiau taip, kaip man patogu, o ne pagal komandas, apačią prakirpo, kūdikį savo rankomis išstūmė akušerė. Čia paminėsiu vieną „smulkmeną“: mano ir kūdikio būklė gimdymo metu buvo gera, nė vienas iš atliktų veiksmų nebuvo skubi pagalba. Visi šie veiksmai buvo atlikti tik tam, kad kūdikį kuo greičiau ištraukti iš motinos. Kitaip tariant, logistika.
Dar viena „smulkmena“: kiek žinau, šios intervencijos ir vaistai padidina įvairių (kartais mirtinų) komplikacijų ir Cezario pjūvio tikimybę. Ir dar viena dalykas: prieš atliekant intervencijas, nė vienu atveju nebuvo atsiklausta mano sutikimo, nebuvo paaiškinta apie riziką ir galimas komplikacijas. Paprieštarauti nė nespėjau – viskas buvo atlikta labai mikliai, o kadangi gimdžiau pirmą kartą, tokiam medikų „antpuoliui“ nebuvau pasiruošusi. Tačiau kai ėmiau bendrauti su kitomis gimdžiusiomis moterimis, paaiškėjo, kad netgi garsiai ir aiškiai ištartas „ne“ medikams ne visada yra priežastis sustoti.
Teko girdėti ne vieną istoriją, kai moteris gimdymo metu aktyviai prieštaravo tam, kad jos tarpvietė būtų kerpama, tačiau ją vistiek prakirpo (nors tai nėra būtina ar apsauganti nuo plyšimų procedūra, kaip daugelis mano). Yra toks Paciento teisų ir žalos atlyginimo įstatymas. Jame teigiama, kad visos medicininės procedūros gali būti atliekamos tik informavus pacientą apie jų paskirtį, naudą, riziką ir alternatyvas ir tik gavus paciento sutikimą. Visais aprašytais atvejais įstatymas akivaizdžiai buvo pažeistas. Tokiais atvejais galima rašyti skundą arba pateikti ieškinį dėl paciento teisių pažeidimo. Tačiau manau, kad visa tai yra niekai.
Iš tiesų pirmu atveju man norisi paduoti medikus į teismą už prievartavimą, kankinimą ir poveikio medikamentais darymą, antru – už tyčinį kūno sužalojimą. Sakysit, per griežtai? Tačiau būtent taip aš jaučiausi per savo gimdymą, ir būtent taip, žiūrint iš šalies, buvo pasielgta su tomis moterimis. Manęs niekas neklausė, ar noriu, kad mano gimdymas būtų „pagreitintas“, o kitų moterų, kiek girdėjau, nesutikimo prakirpti intymią vietą niekas nepaisė. Beje, Argentinos, Venesuelos ir Meksikos teisinėje sistemoje yra sąvoka „akušerinis smurtas“. Tai tokie veiksmai, kaip nežmogiškas elgesys su gimdyve, nebūtinų medikamentų ir procedūrų naudojimas, Cezario pjūvio operacijos tada, kai įmanoma gimdyti natūraliais takais, trukdymas mamai būti su savo naujagimiu, kai tam nėra medicininės būtinybės ir kt. Už juos medikai turi atsakyti įstatymo numatyta tvarka. Na, o Lietuvoje už tokius veiksmus akušerijos skyrių darbuotojai, atrodo, net papeikimo negaus.
Parašius skundą dėl medikų elgesio ir paciento teisių pažeidimo, gavau atsakymą, kad buvau informuota ir pasirašiau sutikimą gimdymo priežiūrai, ginekologinei apžiūrai ir kt., todėl įstatymo pažeidimų jie nenustatė. Be to, kūdikis gavo gerus APGAR balus (naujagimio gyvybinių funkcijų įvertinimo testas – DELFI), aš nenukraujavau, vadinasi, jų parinktos priemonės teisingos. Nors nei nėštumo metu, nei prieš pasirašant dokumentus nebuvau informuota, kas įeina į „gimdymo priežiūrą“, medikai jautėsi laisvai atlikdami intervencijas neatsiklausę ir nepaaiškinę, nes mano parašai atrišo jiems rankas ir garantavo apsaugą nuo bet kokių pretenzijų ateityje. Kitaip tariant, atrodo, kad jei moteris pasirašo jai pakištus mistiškus sakinius, kuriuose nėra nė žodžio apie konkrečias intervencijas, ligoninės personalas gali su ja daryti viską, kas numatyta protokole (apie kurį daugelis moterų nėra nė girdėję), nesvarbu, ar tai būtina ar ne, ir nesiaiškinti, ar ji to nori, ar ne. Nes jei viskas atlikta pagal protokolą, medikai taip pat yra apsaugoti nuo bet kokių pretenzijų.
Žinoma, gimdymo metu galima nesutikti su viena ar kita procedūra, tačiau jei sąrėmio metu negalėsite kalbėti, iš netikėtumo nespėsite sureaguoti ir paprieštarauti, arba jūsų prieštaravimo nepaisys, atrodo, kad tai – jūsų bėdos (...).
Tik ar mūsų visuomenė pasiruošusi be moters žinios ir sutikimo atliekamas medicinines procedūras įvardinti kaip smurtą ir prievartą? Juk dabar viskas, kas ligoninėse atliekama su gimdančiomis moterimis, vadinama „gimdymo priežiūra“, „tyrimais“ arba „kvalifikuota medicinine pagalba“. O kokiai nors moteriai paviešinus savo istoriją apie gimdymo metu patirtą grubų elgesį, dauguma komentatorių vadina gimdyvę išlepusia, kai kurie net pateisina akušerių elgesį, kurio, neva, gimdyvė nusipelnė, nes nevykdė nurodymų.
Ar gali visuomenėje, kurioje nemažai žmonių (netgi medikų) mano, kad gimdyvės neišmanymas/nepatyrimas yra pateisinama priežastis nežmogiškai su ja elgtis, būti priimti įstatymai, ginantys moters orumą ir teisę į savo kūną gimdymo metu? Ar gali kam nors rūpėti moterų išgyvenimai visuomenėje, kurioje gimdymo lygybė kančiai yra norma? Juk jei kentėti gimdymo metu yra normalu, tai nėra taip svarbu, ar skausmas stiprus, ar silpnas, ar tai gimdymo skausmas, ar medicininių procedūrų sukeltas skausmas, ar tos procedūros būtinos, ar ne, ar jos atliktos gavus sutikimą, ar ne. Be to, jei savavališkai atliekamus medikų veiksmus laikysime smurtu (ir numatysime atitinkamas bausmes), tuomet, kad nebūtų nubaustas, ligoninės personalas prieš kiekvieną procedūrą, injekciją, lašelinę, turės moters atsiklausti, ar ji sutinka. O moteris gali nesutikti. Išeina, kad ji spręs, kas jai ir jos kūdikiui gerai, o kas ne.
Ar galima tikėtis, kad Lietuvoje gimdančios moters pasirinkimas bus gerbiamas, o už jo nepaisymą reikės atsakyti pagal įstatymą? Šalyje, kurioje pagalbą gimdymo metu kol kas galima gauti tik tam tikroje vietoje, kurioje galioja savos taisyklės, ginančios visų pirma savų interesus? Manau, kai kurių gydytojų elgesį lemia ir tai, kad moterys (oficialiai) negali pasirinkti gimdymo vietos.
Jei gydytojai žinotų, kad moterys gali rinktis, kur gimdyti, ir kad proceso eigoje patyrusios manipuliacijas, jos bet kada gali apsigalvoti ir važiuoti namo (kur pagalbą legaliai suteiktų geranoriškai nusiteikę specialistai), tokio elgesio būtų mažiau. Žinoma, grubus elgesys, nesiskaitymas su gimdyve egzistuoja ne tik Lietuvoje. Jo pasitaiko visose šalyse, kuriose nėštumas ir gimdymas tapo valstybės ir įvairių institucijų kontrolės objektu. Apie tokį elgesį kalbama ir Vakarų Europoje, ir Amerikoje. Tačiau ten bent jau aiškiai įvardijama, kad tai yra smurtas ir prievarta prieš gimdančią moterį. Ten yra psichologinės pagalbos centrai akušerinį smurtą patyrusioms moterims. O mūsų šalies moterims belieka internetiniai mamų puslapiai ir forumai.
Ir kol Lietuvoje nėra įstatymų, ginančių gimdančios moters orumą, teisę į savo kūną bei natūralų fiziologinį gimdymą, efektyviausia yra imtis prevencijos. Mano patarimai – tokie:
1)Apie gimdymą žinoti daugiau, nei patys gydytojai. Žinoti kaip vyksta natūralus procesas (kad nepasiduotumėte gąsdinimams ir manipuliacijoms) ir ką kokiu atveju įprasta daryti ligoninėje (kad būtumėte pasiruošę atsisakyti to, kas Jums nepriimtina/nereikalinga). Pasidomėti Vakarų Europos, Skandinavijos šalių praktika, kur gimdymo priežiūra labiau atitinka gimdyvės, o ne medikų poreikius;
2) Išlaukti. Manau, kad kuo vėliau nuvažiuosite į ligoninę, kuo mažiau laiko praleisite gimdykloje, tuo mažiau patirsite streso ir išvengsite nebūtinų „skubinančių“ intervencijų (ilgai trunkantys gimdymai kelia stresą medikams, jie ima panikuoti ir nenulaiko rankų, be to juos taip daryti spaudžia partograma ir didelis darbo krūvis – tausokite ligoninės personalo nervus ir nesudarykite eilių gimdyklose);
3) Visuose ligoninėje pakišamuose popieriuose įrašyti „Nesutinku“ (išskyrus prie sutikimo gydytis konkrečioje ligoninėje, nes tokiu atveju jie negalės Jūsų priimti). Jūsų gimdymas turi būti prižiūrimas pagal jūsų gimdymo planą;
4) Būtinai vykti kartu su lydinčiu asmeniu. Jis (ji) palaikys Jus psichologiškai ir užtikrins, kad plano būtų laikomasi, o su Jumis elgiamasi pagarbiai;
5) Nelipti ant gimdymo stalo. Jūsų gali laukti ne tik be sutikimo (ir per dažnai) atliekamos apžiūros, bet ir gimdos kaklelio plėtimas, epiziotomija, amniotomija, kiti nemalonūs siurprizai. Be to, gulėti ant nugaros nepatogu ir skausminga tiek sąrėmių, tiek gimdymo metu;
6) Patyrus vieno specialisto neprofesionalų elgesį, reikalauti kito, arba važiuoti į kitą ligoninę (jei dar ne vėlu).
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Autorė nurodė, kad dėstydama nuomone taip pat rėmėsi tinklaraščio „Informuotas pasirinkimas“ teikta informacija apie vidinį akušerinį tyrimą, gimdymo skatinimą, epiziotomiją ir gimdymo eigos įvertinimą.