Štai tokia nuotaika ir judėjau link darbo. Ir mano nieko nevertoje galvoje – anot raganos – brendo planas: KERŠTAS. O kerštas, susimaišęs su pavasariu, turi atominės bombos galią. Aš tave palikčiau, bjauri ragana, jeigu ne bendros paskolos su bendrais vaikais. Negaliu. Kol kas. Užtai susirasiu meilužę ir padarysiu tai tuoj pat. Aš tau parodysiu kontoros žiurkę! Va tokios mintys vyniojosi mano įniršusiose smegenyse.
Turiu draugų draugą. Jis – didelis moterų specialistas. Jis man pamėtėja gerų idėjų. Ši irgi jo – užsiregistruoti pažinčių svetainėje. Ten daugybė alkanų, seksualių, vienišų, kvailų moteraičių, kurios tik ir svajoja būti pamylėtos. Tereikia truputėlio fantazijos.
Vos aprimus kontorėlės rytiniam šurmuliukui, kai visi vaidina labai smarkiai dirbantys, patyliukais atsidarau pažinčių svetainę. Ją man rekomendavo aišku kas. Jis ten darbuojasi laisvalaikiu, oi, kokias gražuoles su juo esu matęs! Nuo sukurto vaizduotės šėlsmo apsąla širdis.
Aha, anketa – pasijauninsime porą metelių, algą pasididinsime tris kartus, profesija tebūnie darbdavys, mėgsta ją šitos mergužėlės. Oi, kaip darbdaviui alga mažoka, didinam penkis kartus. Šeimyninė padėtis – išsiskyręs. Kažkur girdėjau, jog tokių dabar pusė Lietuvos vyrų, tai laikoma kokybės ženklu. Štai ir viskas – nuotykis prasidėjo. Jau esu virtualus pažinčių svetainės dalyvis, pasivadinęs „Alberto“ vardu (man patinka Einšteinas).
Apsąlusia artėjančio didžiausio nuotykio nuojauta stebiu, kas bus, – aš gi šiame pažinčių žaidime diletantas. O štai ir žinutė, rašo Brigita (vaje, koks seksualus pavadinimas) : „Pabendraujam?“
Iš netikėtos laimės vos neišpilu kavos. Drebančiais pirštais stuksenu per klavišus – „Mielai, Brigitėle“.
Mano galvoje siaučia tikras pavasarinis štormas, vaizduotė jau piešia neįtikėtinus vaizdus – Julia Roberts, Angelina Jolie, Olga Pikul, ohoho!
Per valandą apsikeičiame šimtu žinučių. Čia jau viskas – tai meilė! Ir štai mudu jau tariamės, kur vakare susitiksim. Planas toks – vakarienė restorane, o po to... Stop, atsiprašau kelioms minutėms Brigutės, reik nubėgti išrašyti velnių pavaldiniams (aš gi darbdavys, jei pamiršot), o pats maunu į tylų kontoros kampą, kur nieks manęs negali girdėti ir skambinu savo draugų draugui patarimo, ką toliau daryti, jis gi, jei pamiršot, specų specas.
Draugužis, išgirdęs naujieną, net katučių suploja: „Žmogau, seniai sakiau, gyveni juk vieną kartą!“ Sutariame paprastai – imu po darbo jo bemsiuką (maniškis, senas ir suklypęs pežukas – ne prestižas), gaunu jo buto raktus, tempiu Brigitą į taverną, pudrinu jai smegenėles, ir į draugužio namus, o ten lovos platumėlis – bus smagumėlis! Na, o jei Brigita pasirodys ne gražuolė (niekai, ji dailuolė, aš jaučiu tai per virtualią erdvę), tada po vakarienės: „Sorry mergužėle,verslo reikalai.“ O raganai paaiškinsiu – šįvakar pas bičiulį per teliką žiūriu čempionų lygą ir už „nuostabų“ rytą namo neparsivelku, nes pykstu.
Štai planiūkštis ir paruoštas. Galiu grįžti į internetą, pas Brigutę. Vakarienė tinka, gal ir po jos turės laiko. Amen, žmonės, aš devintame danguje! Dabar atėjo žiežulos eilė. Čia nėra viskas taip paprasta – tuoj pradės žviegti, cypti, štai tada ir numesiu ragelį. Taip kai kada išdrįstu padaryti. Bet niekada niekada – garbės žodis – daugiau kaip degtinės ar alaus pamaukimo su draugų draugu toliau nueita į šalį nebuvo. Čia mano pirmas posūkis į kairę.
Taip man besvarstant, bekaupiant ryžtą, pati laumė teikiasi paskambint. Ką gi sugalvojo ta kraujasiurbė bjaurybė? Turbūt jaučia, jog kerai manęs nebeveikia. Na ką, palinkiu sau sėkmės ir atsiliepiu:
– Klausau, brangioji!
O jau balselio saldumas, matyt sugalvojo kažkokią ypatingą niekšybę. Aha, eina pasisėdėti su savo raganiškom draugėm, mergaičių vakarėlis. Žinau juos. Jos ten kuria savo sadistinius planus, kaip savo vyrams išgerti kuo daugiau kraujo. Po tokių vakarėlių gyvenimas pasidaro dar nemielesnis, nes šitos moterėlės – su fantazija. Bet šiandien tai man tinka. Ragana net nesureaguoja, kad einu su draugu maukti alaus prie fūlės. Su vaikais pabus uošvė (irgi raganų ragana, kur mano akys buvo, kai bičiuliai sakė – žiūrėki į būsimą uošvę, pamatysi savo ateitį).Valiooo, laisvė!!!!!
Nūnai man sekasi, reikia nusipirkti teleloto bilietėlį. Šiandien – mano fortūnos diena!
Nepasakosiu, kaip sunku buvo sulaukti vakaro. Nepasakosiu, kaip su draugu apsikeitėme automobiliais. Nepasakosiu, kaip su buto raktais draugų draugas davė krūvą gudrių patarimų. Visa tai niekai.
Sėdžiu sutartoje vietoje draugo bemse, su rožių puokšte ant kelių, laukiu Brigutės. Vakaras, įaudrinta vaizduotė piešia nerealius dalykus, įspūdis toks, kad tuoj pasirodys Monako princesė...
Staiga keleivio durys atsidaro ir...ir...
Ir pasigirsta dvigubas šūksnis:
– Čia – tu?!
Ohoho, kas buvo toliau, visas gyvenimas pasikeitė, bet tai jau kita istorija...
Tai – DELFI skaitytojo Gintaro Katino literatūrinis kūrinys.