Filmo „Dingusi“ recenzija: aktoriai viską sugadino

(8)
Foto: AP/Scanpix
Benas Affleckas

Tamsių kriminalinių trilerių ir rimtų detektyvinių romanų ekranizacijų specialistas, kultinis režisierius Davidas Fincheris pasauliui padovanojo daugybę išskirtinių darbų, tokių kaip nenuspėjamą ir galvą pasukti priverčiantis trileris „Septyni“, paslaptingai įtraukiantis trileris „Žaidimas“, „Kovos klubas“, meistriškai pateikta kriminalinė drama „Zodiakas“, neįprastai žavus pasakojimas „Keista Bendžamino Batono istorija“ ir pagal pasaulinį bestselerį pastatyta „Mergina su drakono tatuiruote“.

Dabar jis pristato dar vieną kvapą gniaužiantį projektą. Kino kūrėjas eilinį kartą kviečia visus išmoningų kriminalinių trilerių gerbėjus pasinerti į vieną įspūdingiausių pastarųjų metų romano ekranizaciją, kurioje žiūrovai bus įtraukti į paslaptingą, baimę keliančią istoriją apie šeimyninio gyvenimo ypatumus, keršto troškimą, nepasitikėjimą savo jėgomis bei nesiliaujantį neatskleistų žmogžudysčių lietų.

Apie ką mes čia…

Po penkerių turiningų, tačiau rutinoje paskendusių šeimyninių metų Nikas ir Eimė ruošiasi savo vestuvių metinių minėjimui. Šventinę dieną anksčiau namo grįžęs Nikas randa sujauktą kambarį bei pasigenda savo žmonos. Vyras iškviečia policiją, kuri bando nustatyti Eimės dingimo priežastį ir galiausiai visi įkalčiai veda į Niką, kuris yra apkaltinamas žmonos nužudymu. Netekęs žmonos, Nikas bando išsiaiškinti, kas vis dėlto nutiko su jo sutuoktine bei atstatyti savo gerą vardą visuomenėje.

Kūrinio vidus

Kiekvienas naujas Davido Fincherio darbas – tikra šventė kinomanams, ypač jeigu žymus kino kūrėjas imasi trilerio, detektyvo ar kriminalinės dramos žanro, o ši juosta būtent ir suvienija visus juos.

Kaip ir dažniausiai būna, „Kovo klubo“ režisierius dažniausiai pasirenka jam įdomius projektus, kurių pamatu tampa populiarios ir pasaulinio bestselerio statusą turinčios knygos. Šis atvejis – ne išimtis, nes po gerai žiūrovų ir kritikų priimto filmo „Mergina su drakono tatuiruote“, režisieriaus akiratyje ir vėl atsidūrė populiarus detektyvinis romanas.

Galima teigti, jog žmogžudystės ir žmonių dingimai paskutiniais metais labiausiai „veža“ D. Fincherį. Siužetinė filmo linija labai priartinta prie Gillian Flynn romano, kurį skaitant jauti įtampą, tačiau ne tokią didelė kaip skaitant Dano Browno pasakojimus apie Roberto Langdono nuotykius.

Filme – sklandžiai pasakojama Niko ir Eimės istorija su puikiai išreikštais „flashback‘ais“ (persikėlimais į praeitį) bei veiksmu, kuriame netrūksta įtampos. Iš tikrųjų, režisierius filmuodamas šį filmą jautėsi lyg žuvis vandenyje. Kaip ir ankstesniuose tokio pobūdžio filmuose, kino kūrėjas įmantriai žaidžia su žiūrovais. Ypatingai didelis dėmesys skiriamas tiems, kurie net ir skaitę knygą gali pasijusti visiškoje nežinomybėje.

Ką jau kalbėti apie tuos, kuriems „Dingusi“ – pirmas susipažinimas su Gillian Flynn fantazijos vaisiumi. Juostos pradžia primena gerą, rimtai vystomą dramą, kuri po tam tikro laiko transformuojasi į susukančio smegenis stiliaus filmą. Deja, toks filmo pasikeitimas trunka iki vidurio – vėliau viskas pakrypsta į detektyvą, kurį visą laiką gaubia trilerio kupolas.

Filmo trukmė leidžia pasinerti į vystomą siužeto istoriją. Vis dėlto beveik trijų valandų trukmės juosta turi ką pasiūlyti kandžiam žiūrovui. Žinoma, tam tikrose vietose jaučiamas nuobodulys arba nuovargis nuo rodomų vaizdų. D. Fincherio filmuose tai būna itin retai, tačiau nenuostabu, kad taip yra, kai jau esi susipažinęs su literatūriniu kūriniu. Įdomu, kad pasakojimas vystomas iš dviejų skirtingų barikadų pusių, todėl galima susidaryti itin plačią nuomonę apie kiekvieną iš pagrindinių veikėjų.

Šiame veikėjų pristatyme viršuje – Eimės personažas, kuris ir valdo visą filme parodytą situaciją. Daug sužinome apie moters šeimyninį gyvenimą, sugebame kruopščiai susidaryti jos psichologinį portretą ir dėl nuoseklaus pasakojimo suvokti visą jos skausmą. Taip pat metaforos suteikia progą pamatyti moteriškos laimės pavyzdį bei gražiosios lyties atstovių „gyvatiškumą“.

Niko atvejis visiškai kitoks – jis parodomas tik iš neigiamos pusės, paslaptimis apipintas bei įtartinas tipas, kuris turėjo daug motyvų atsikratyti savo žmona. Tik įpusėjus filmui susipažįstame su vyro praeitimi, jo įgūdžiais bei paslaptimis.

Režisieriui jis tapo puikiu žiūrovų manipuliavimo įrankiu. Tikrai nepasigendame intrigos, šiek tiek chaoso ir įtampos, kuri sklinda iš šio personažo pusės. Kiti juostoje pateikti veikėjai nepadaro tokio didelio įspūdžio, tačiau vienas jų turi nemažą svarbą siužetinei linijai. Jis tampa raktu šios istorijos vystymui.

Kalbama, žinoma, apie buvusį Eimės vaikiną, kuris filme atlieka maniako prielipos vaidmenį. Tai šiurpus personažas, kuriam, deja, pritrūko vietos pasireikšti. Kartu trijulė sudaro stiprų, vaizdingą bei įdomų trikampį, kuris iki pat pabaigos subyra. Šioje vietoje pamatome dar vieną režisieriaus meistriškumą – jis sugeba puikiai pristatyti pagrindinius veikėjus.

Vertinant filmo scenarijų ir istorijos pateikimą, tai vienas silpnesnių režisieriaus Davido Fincherio darbų. Šis projektas – akiai malonus ir retas savo žanro reiškinys, sugebantis išlaikyti įtampoje iki pat juostos pabaigos, kurią, beje, režisierius ir jo scenaristų komanda kardinaliai pakeitė. Skaitę knygą bus maloniai nustebinti, na, o tie, kuriems knyga dar nepakliuvo į rankas, su malonumu galės pasiskaityti Gillian Flynn romaną, nusiteikus gauti visiškai kitokį finalą, nei buvo galima pamatyti filme.

Techninė juostos pusė

Stilingumo ir išskirtinumo Davido Fincherio filmuose netrūksta – specifinis, tamsus trilerio apipavidalinimas sugeba sukurti taip būdingą nemalonią ir įtampos kupiną atmosferą. Bežiūrint filmą ir laukiant pirmųjų smurto scenų jaučiamas pesimizmas, kurį meistriškai valdo taikli režisieriaus akis.

Subtiliai išreikštas smurtas, puikus grimas ir kokybiškos dekoracijos. Išskirtiniu filmo dalyviu tampa nepriekaištingas garso takelis, sukeliantis daugybę papildomų emocijų. Bežiūrint filmą galima pajusti tiek įtampą, tiek neviltį ar netgi pyktį bei neapykantą. Scenos grožiui apibūdinti nepriekaištingai pritaikyti muzikiniai kūriniai taip pat sugeba dar labiau įtraukti į rodomą bendrą vaizdą.

Kiekviena kompozicija apmąstyta iki mažiausios smulkmenos, todėl filmo skambesys virtuoziškai persikelia į žiūrovų vidų ir taip jais manipuliuoja. Prie bendro garso takelio priskiriamas ir ypatingai stiprus garso montažas. Sustiprintas garso takelis ir įtampos nestokojančios scenos – dar viena filmo kūrėjų dovana.

Stilingas juostos apipavidalinimas nebūtų toks ryškus, jeigu ne dukart Oskarams nominuoto operatoriaus Jeffo Cronenwetho darbas, kuris jau ketvirtą kartą bendradarbiauja su režisieriumi Davidu Fincheriu. Prieš tai jų tarpusavio bendradarbiavimo vaisiumi tapo „Kovo klubas“, „Socialinis tinklas“ ir „Mergina su drakono tatuiruote“.

Kaip ir ankstesniuose darbuose, operatoriaus kameros darbas puikiai apčiuopia mažiausias detales, kurios galiausiai sudėlioja visą įvykių dėlionę. Vis dėlto nuosekliai stebint filmo eigą, galima pačiam išnarplioti rodomą istoriją nesulaukus finalo. Vis dėlto, po pirmos peržiūros tai būtų pernelyg sunku, arba tiksliau, neįmanoma.

Filmo montažas, sudėliotas į kelias dalis, todėl viso filmo metu matome chaotiškai vystomą istoriją iš dviejų žmonių perspektyvų. Abi pasakojimo barikados suvienijamos gana paprastu, tačiau įtraukiančiu būdu, todėl siužetas nenukenčia, o žiūrovas gauna puikią detektyvinę pramogą.

Aktorių kolektyvinis darbas

Savo darbuose Davidas Fincheris labai retai prašauna su aktorių atranka, tačiau kartais ir jam ateina juodos dienos. „Panikos kambarys“ (Jodie Foster ir Kristen Stewart) ir toliau išlieka pirmoje vietoje tarp labiausiai nenusisekusių režisieriaus projektų, tačiau šiame filme pagrindinis aktorių trejetas visiškai netiko bei neperteikė knygos herojų.

Medinė vaidyba? Ne, tikrai ne, tačiau Benas Affleckas pernelyg „užspaustas“ savyje, o jo portretas priminė daugelį filmų, kuriuose jis įkūnijo savo vaidinamus personažus. Išimtimi tampa tik jo režisūriniai darbai, kuriuose jis ne tik puikiai atliko kino kūrėjo, tačiau ir aktoriaus darbą.

Suapvalėjęs, bet vis dar seksualiai atrodantis vyras pademonstravo neįtikinamą vaidybą. Jis nesugebėjo iki galo persitelkti į Niko personažo gilumo, todėl bežiūrint filmą matome blogą rezultatą.

Tą patį galima pasakyti apie Eimės atlikėją aktorę Rosamund Pike, kurios personažas ne tik užtemdė Niko veikėją, tačiau ir leido nepatogiai pasijusti pačiam Benui Affleckui. Silpnoka vaidyba, tačiau bežiūrint į visą filmo aktorių kolektyvą, tai – geriausia, ką galėjo iš jų „išspausti“ režisierius.

Žinoma, pagrindinius vaidmenis atlikę aktoriai ne taip ir košmariškai atrodė bendrame filmo fone, palyginus su visiškai nenusisekusiu Desio vaidmens pasirinkimu. Įdomu, apie ką galvojo režisierius, parinkdamas Neilą Patricką Harrisą šiam vaidmeniui.

Tenka pripažinti, kad tai yra puikus komedijų aktorius, tačiau viso filmo metu jo vaidinamam personažui pasirodžius ekrane norėjosi juoktis. Kino ekrane galima buvo pamatyti ne Desį, o Barnį Stinsoną – personažą, kuris iškėlė aktorių į aukštumas. Betrūko išgirsti dalelę jo legendinių frazių, tokių kaip „Iššūkis priimtas“ (angl. „challenge accepted“) ar „apsirenk“ (angl. „suit up“) ir filmas iš trilerio akimirksniu virstų į tamsią komediją.

Kiti aktoriai pasirodė taip pat blankiai, kaip ir pagrindinė trijulė, na, galbūt išskyrus Emily Ratajkowski, kurios bumbulai privers nudžiugti daugelį vyrų, sėdinčių kino salėje. Iš kitų pažįstamų ekrano veidų galima pastebėti Tylerį Perry (dar vienas nesuprantamas režisieriaus sprendimas), Scootą McNairy, Patricką Fugitą bei Missy Pile.

Verdiktas

„Dingusi“ – tai režisieriui Davidui Fincheriui būdingas niūraus konteksto tamsus detektyvinis trileris, įvyniotas į stilingą ir įtampos nestokojantį apvalkalą, kuris nesugadina bendro knygos įspūdžio.

Deja, tačiau nors techninė pusė – garso takelis, montažas, kameros darbas bei grimas – puiki, filme matoma silpna ir visiškai neįtikinama aktorių vaidyba.

Prisijunkite arba diskutuokite anonimiškai
Jūs esate prisijungęs. Diskutuoti anonimiškai.
Diskutuoti anonimiškai arba prisijungti
Skelbti
Diskutuokite
Temos žinutės
Naujausios žinios