Džiaugėmės buvusios trečios klasės mokytoja, ji buvo ypatinga. Visą vasarą stengiausi sumažinti jos jaudulį, kai sakydavo, kad nenori eiti į kitą mokyklą. Atsakydavau – „suprantu tavo nerimą, nieko negaliu pakeisti, nes viską sprendžia valdžioje esantys dėdės. Tik žinok, tavęs laukia nauja patirtis, ypatingas susitikimas su nauja gražia mokykla, naujas tau bus tavo klasėje stalas, nauji draugai, tave pasitiks ir vaikus mylinti mokytoja. Ir netoli tos mokyklos gyvena tavo močiutė, ji dažniau tave aplankys.“
Mergaitė per vasarą susitaikė su pasikeitimais ir ruošėsi susitikimui su mokytoja. Vakare padarė mažą atvirutę, pririšo prie išrinktos mokytojai rožės ir užrašė linkėjimą: „Mokytoja, linkiu jums būti laiminga ir laimingais daryti kitus.“
Palydėjau savo mergaitę į mokyklą, tačiau mane liūdino visa tai, ką mačiau. Vaikus ugdančioje įstaigoje nebuvo nieko džiuginančio ir vaikiško. Prie klasės durų visa įsitempusi pasitiko mus mokytoja. Mergaitė pasiūlė savo gėlytę, bet mokytoja pasakė – dar ne dabar, nes ji rūpinosi, kad būtų įteiktos gėlės direktorei, pavaduotojoms. Vis taisė ant lentos kabantį raudoną plakatą, visai nedominantį nei vaikų, nei tėvelių. Dar ant lentos buvo prikabinta daug vaikų nuotraukų. Matėsi, kad mokytojai labiausiai rūpėjo jos paruoštų nuotraukų ekspozicija (ją juk galima parodyti auditoriams), bet ne prieš jos akis sėdintys vaikai.
Mergaitė, pamačiusi mokytoją, slėpėsi man už nugaros. O mokytoja tiesiai pasakė: visi vaikai, atėję į klasę, pasisveikina, pasako savo vardą ir sėda į suolą. Man tai labiau panašu į kariuomenę, bet ne į švietimo įstaigą, kuri deklaruoja vaikus įkvėpti, pakylėti, apšviesti.
Kaip jums atrodo, ko laukė iš mokytojos vaikai? Pirmoji metų pamoka prasidėjo nuo techninės informacijos, kas buvo priimta mokytojų posėdyje, kad vaikai turi klausyti mokytojų, kad į tualetą galės eiti tik po vieną, kad tuoj reikės eiti į kiemą bendrai šventei, paskyrė, kas įteiks direktorei ir pavaduotojai gėles. Viena mergaitė, sėdėdama suole, pradėjo verkti. Mokytoja, stovėdama prie lentos, pasakė: klasėje niekas neverkia, kas tau čia pasidarė?
Supratau, kad mokytojos turbūt niekas nemokė emocinio raštingumo ir vaikai mokykloje „turės jausmus palikti namuose, o gal už durų arba išsioperuoti.“ Bet esu tikra, kad programų puslapiuose tikrai puikuojasi užrašai socialinis emocinis vaikų ugdymas, tik realybėje jo nėra.
O gal švietimui skirtame biudžete galėtume sutaupyti lėšų, jei mokytojus pakeistų į robotus, kurie mokytų tik akademinių žinių, nejautriai?
Mokykloje vaikai su nuostaba vis dar laukė juos įkvepiančios programos. Mokyklos kieme nuskambėjo tautinė giesmė, kalbėjo direktorė, kurią girdėjo gal tik šalia stovintys. Nuskambėjo mokyklos himno įrašas. Pakalbėjo klebonas, kviesdamas vaikus į mokslo metų žygį. Mergaitės akys suspindo ir ji man pakuždėjo – „O, bus žygis.“ Ji ne kartą buvo buvusi įspūdinguose žygiuose ir ji pagalvojo, kad ir mokykloje tai patirs. Aš jai paaiškinau, ką klebonas norėjo pasakyti.
Vaikai vis dar laukė stebuklo.
Tuomet pagal scenarijų su gėlėmis buvo pasveikinta mokyklos administracija ir visi vėl buvo nukreipti į klases. Pagaliau ir iš vaikų mokytoja priėmė gėlės, besidairydama į šonus, gelbėdama su kolege. Nei vienam iš dešimt vaikų nepažiūrėjo į akis priimdama gėles. Mano mergaitei taip rūpėjo, kad mokytoja pastebėtų prie rožės koto pririštą mažutę jos rankų darbo atvirutę, bet deja… Mokytojai tai buvo tik mažmožis.
Vaikai dar vis laukė staigmenos…
Klasėje mokytoja rūpinosi, kad tėveliai užpildytų įvairius dokumentus. Vaikams per tą laiką padalino pavartyti knygutes. Ir dar mokytoja vis blaškėsi, išeidavo ir grįždavo į klasę, rūpinosi, kad šventėje dalyvavęs klebonas būtų deramai pavaišintas arbata. Vaikams paaiškino, kad tai labai garbingas svečias. Vis sugrįždama į klasę vaikščiojo, lygindama eilėse suolus, nes vaikai nenusėdėjo vietoje.
Svarbiausia buvo, kad suolai būtų lygiai išrikiuoti eilėmis, o ne tai, kaip jaučiasi vaikai, kokie jų lūkesčiai. Po to staigiai surinko iš vaikų knygas, neleisdama net pabaigti pradėto skaityti sakinio. Mano mergaitė nusistebėdama tyliai man pasakė: kodėl mokytoja nepasakė žodelio „prašau duoti man knygą“, o priėjo ir atėmė? Atsakiau, kad nežinau.
Vaikai vis sėdėjo, o mokytoja judėjo. Anot Marijos Montesori (gydytojos, vaikų psichologės 1900 m.), jei mokytojas veiklus, o mokiniai neveiklūs, nejudėdami turi sėdėti suoluose ir tylėdami klausytis mokytojo aiškinimo, mokiniai nenorės mokytis, vengs pamokų. Fizinis neveiksnumas sumenkina ir protinį pajėgumą. Kai vaiko kūnas yra neveiksnus, tai ir protas sustingsta, darosi abejingas, tingus. O po to nustatome, kad vaikai negabūs...
Į klasę keletą kartų įėjo mokyklos darbuotojai ir mokytoja vis vaikams primindavo, kad jie turi būti mandagūs ir įėjus žmogui atsistoti ir pasakyti „Laba diena“. Vaikai gal keturis kartus stojosi ir sveikinosi.
Dvigubi standartai: mokytoja su vaikais nėra mandagi, o vaikai privalo būti mandagūs. Mačiau, kad vaikams buvo taip nuobodu sėdėti suoluose, kad jie nuolat šnekučiavosi tarpusavyje, o mokytoja juos nuolat tildė.
Atėjome į šventę, kurioje nebuvo nieko švento. Išėjome kaip liaudis sako it musę kandę. Vaikus ugdančioje įstaigoje – nei vaikiškumo, nei žaismingumo. Bet turbūt viskas buvo pagal protokolą…
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Savo mintimis ir įspūdžiais apie pirmąją mokslo metų dieną ir mokyklą galite pasidalinti čia: