Kokios žinios formuoja paprastų užsieniečių požiūrį į lietuvius mūsų dienomis? Turbūt tikrai ne prezidento apkalta. Čia vertėtų išskirti “Eurovizijos” dainų konkursą ir olimpines žaidynes.
Įsivaizduokime europietę močiutę, nuo seno besidominčią “Eurovizija”. 1995- ieji. Tiesiogiai iš Dublino transliuoja “Eurovizijos” dainų konkursą. Staiga scenoje šmėsteli augalotas vyras Ovidijus Vyšniauskas, o ekrano kamputyje neaiškus užrašas “Lithuania”.
Senolė vargais negalais prisimena, kad tai - atstovas šalies, kurios piliečiai lindo po sovietų tankais. Tuo metu prabudęs iš gilaus miego fotelyje jos sutuoktinis atsimena, kad “Lithuania” girdėta 1992 m., kai Barselonos olimpinėse žaidynėse Lietuvos krepšininkai laimėjo bronzą, o disko metikas Romas Ubartas - auksą.
Ir nors lietuvių kalba atliekama daina „Lopšinė mylimai” jiems skamba kaip kliedesiai ir nieko nesako, balsavimo metu jie skambina ir balsuoja už Lietuvą. Deja, šių balsų neužteko nė taškui gauti, tad Lietuva, užėmusi paskutiniąją, 25-ąją, vietą, ketveriems metams išnyko iš “Eurovizijos” padangės.
1999 m. Jeruzalė. Vėl visos Europos akys nukreiptos į “Euroviziją”. Pirma pasirodo Lietuvos atstovė. Europiečiai klauso Aistės Smilgevičiūtės atliekamo „Strazdo”, jiems labiau primenančio raudą nei dainą. Ir pabandyk jiems paaiškinti, jog čia - lietuvių daina, paremta liaudies motyvais. Vėliau Marijonas Mikutavičius sakys, kad išmetėme pagonę lietuvių mergaitę į sceną kukliu apdaru…
Bet visgi 20-a vieta – ne paskutinė ir 13 taškų gauta. Ką minėtoji močiutė tuomet galvojo? Ji dar buvo gyva Atlantos olimpiados įspūdžiais - juk jos sutuoktinis taip rėkė „Lithuania!”, „Lithuania!”, kai lietuviai krepšininkai vėl bronzą nuskynė. Tad Jeruzalėje apie Lietuvą dar labiau išgirsta.
2002 m. Kopenhaga. Visa Europa ir dar nemaža dalis pasaulio išvysta “porcelianine gražuole” vėliau pramintą airę Ericą Jennings, Viktorą Diawarą ir Vilių Alesių, žinomus „Skamp“ vardu. Europa išgirsta dainą “You got style”, pamato, kad Lietuva - stilinga ir kosmopolitiška šalis.
Po lietuvių triumfo Sidnėjuje mano ne kartą minėta močiutė Lietuvą jau gerai žinojo - olimpiniai čempionai Daina Gudzinevičiūtė ir Virgilijus Alekna, bronziniai krepšininkai bei dviratininkė Diana Žiliūtė su irkluotojomis Birute Šakickiene ir Kristina Poplovska tai sufleravo. Tad ir užimta kol kas “Eurovizijoje” mūsų iškovota aukščiausia – 13 vieta.
Kai iš Talino transliuojant “Euroviziją”, televizorių ekranų kampučiuose vėl šviečia “Lithuania”, visos Europos moterų akys nukreiptos į Aivarui pritariančių merginų apdarus.
„Mezgėjų šalis”, - „dyvijosi” europietės, grožėdamosi merginų drabužiais (čia yra tiesos, nes senolės lietuvės ne tik megzdavo, bet ir ausdavo). Bet išvydusios Aivaro kepurę, tos pačios moterys suabejojo „Skampų” sukurtu stilingos Lietuvos įvaizdžiu. Tad ir galutinė Aivaro 23- ioji vieta su 12 taškų nelabai ką nustebino.
Linas ir Simona pernai Turkijoje galutinai įrodė, kad Lietuva atvira įvairioms kultūroms (tai ypač pabrėžė ispaniškas temperamentas) bei įtvirtino, jog mes - mylinti tauta (tai parodė daina apie meilę). Gaila, kad Europa nesuprato mūsų „mimų”. Užtai ir likom 16-i, tiesa, suklupę dar pusfinalyje.
“Eurovizija” ir olimpinės žaidynės jau aptartos. Kas dar reprezentuoja mūsų šalį svetur? Ogi prostitutės, pagal populiarumą užimančios II vietą Europoje. Nematau nieko smerktina - tiesiog dirba ir įrodinėja, kad lietuvės ne tik gražiausios, bet ir darbščiausios pasaulyje. Bet nejauku daros, kai filmo „Lilija amžinai“ prototipas - naivi lietuvaitė, patikėjusi geresniu gyvenimu užsienyje.
Dar europiečiai apie mus žino, kad esame pati homofobiškiausia tauta - geriau kaimynystėje baisus nusikaltėlis, bet kad tik ne homoseksualus žmogus.
Ir nepamirškime aptarti mūsų susikurtų mitų. Vieni iš jų - mitai apie mūsų kilmę. Yra žmonių, mus kildinančių iš romėnų. Nūdienos mokslininkai mūsų šaknis įžvelgia Azijoje. Kažin ką galvoja užsieniečiai, skaitydami tokias teorijas.
Dar didesnis mitas yra apie gintarą, išplaunamą Baltijos neva tik mums. Paaiškėjo, kad didžioji dalis jo buvo įsivežama iš Kaliningrado srities. Pasipuošusios gintaru lietuvaitės ne kartą virpino užsieniečių širdis. Lietuviško aukso garbei “Gintarine ledi” pavadinta ir pirmoji Nepriklausomos Lietuvos premjerė Kazimiera Danutė Prunskienė, pristačiusi atsikūrusią Lietuvą Europai ir pasauliui. Tik ar verta girtis gintaro, kaip lietuviškumo, fenomenu?
Dar minėtinas tautinis patiekalas cepelinai, kurių žaliavos – bulvių - tėvynė Amerika. Kur įžvelgiame lietuviškumą?
Bet dėl tautinio lietuvių bruožo pavydo, turbūt sutiksime visi. Visi juk vadovaujamės šūkiu: “kad tik kaimynui nebūtų geriau”, o kai tik kam sekasi, menkiname kito nuveiktus darbus. Tokie mes jau esame – lietuviai!
Jei užsienietis stebi laidotuves, jam plaukai piestu ant galvos stojasi - jūros gėlių, minios žmonių ir dar tiek pat žioplių, atėjusių į gedulingus pietus pavalgyti. Na, tai tikrai yra lietuviška!
Bet turbūt Lietuva geriausiai apibūdinama terminu “pigus alus”. Paklauskit anglų, škotų, pasakys. Galbūt prie pigaus alaus dar vertėtų pridėti „gražios moterys”, ir tai atspindės užsieniečių požiūrį į mus.
Tad kas mes užsieniečiams? Belieka klausti, ar viską padarėme, kad nebūtume pigaus alaus ir prostitučių eksportuotojų šalimi? Bet ne, nebūsime! Turime naują simbolį - „Akropolį“, greitai pakeisiantį Gedimino pilį. Netikite? Tai kodėl prezidentas Valdas Adamkus užsienio valstybės vadovui aprodinėja būtent jį?
Mindaugas Jackevičius laimėjo III vietą publikacijos konkurse „LT tapatybė“, pateikdamas publikaciją tema „Lietuva užsienio piliečio akimis“. Konkurso organizatorius: Lietuvos institutas. Partneriai: DELFI, Vilniaus universiteto Žurnalistikos institutas, laikraštis „Studentų era“. Daugiau apie konkursą www.lithuanianinstitute.lt/?kalba=lt&nuoroda=1_informacija