Žodžiu, dirbom mes kaip „arkliai“ iki atidarymo, kai krovėme prekes į lentynas, išmaniau geriau už vadybininkes, iš kurios pusės krauti prekes, bet manęs nepaklausė, tai kitą dieną viską iki smulkmenų reikėjo perkrauti iš kitos pusės.
Dirbdavom nuo ryto iki nakties... Aišku, sumokėjo už šį darbą normaliai, bet ir stengėmės. Po atidarymo būdavo visokių „čiudų“ kasdien. Turėjom tokią vadybininkę, kuri stengdavosi mus visas pravirkdyti. Visos verkė, aš vienintelė – ne. Ji su mumis eksperimentavo, paskui, kai matydavo ašaras, tada jau ir pagirdavo. Žodžiu, aš iš tokių - jei su manimi elgiamasi gerai, aš viską atiduodu ir stengiuosi visais įmanomais būdais, bet jei su manimi – nedraugiškai, tada sužvėrėju...
Šiaip labai nepatikdavo valymai naktimis, o niekas nenorėdavo girdėti, kad turim mažų vaikų ir kad mes, vienišos mamos, juos auginame - tai niekam nerūpėjo. Nenorėdavo išleisti ir trumpam į darželį, kad parvežtume vaiką namo (mano atveju, nebūdavo, kas jį paima, kadangi auginu vaikus viena).
Paskui jau išvažiuodavau - net nebesiklausydavau. Per 15 minučių kartais ir nepastebėdavo, kaip aš išvažiuoju ir grįžtu... O pasiimti biuletenį tiesiog bijodavau, atrodo, kad kokį nusikaltimą darau... Dirbau ir sirgdama, nes stengiausi dirbti tikrai kruopščiai ir atsakingai. Vis tiek būdavo blogai. Kai ant manęs rėkia, oi, „nepernešu“, tada noriu specialiai viską atvirkščiai daryti.
Visada stengdavausi bendrauti su klientais, jiems patarti ir ieškoti prekės, jei tokia yra sandėlyje, kad žmogus liktų patenkintas. Manau, kad vis tiek nepastebėjo ir net nepagyrė. Matė tik tai, kas blogai. Trūko paskutinis kantrybes lašas, kai vieną dieną man paskambino, kad namuose trūko vandens vamzdis. Net tada manęs neišleido į namus, nes sakė, kad nėra kam dirbti, kad paskambinčiau kokiam pažįstamam žmogui, kad be manęs sutvarkytų.
Ką gi, kitą dieną aš į darbą nebe atėjau... Dar noriu pasakyti, kad yra kelios moterys, kurias aš pažįstu ir jos nuo pat atidarymo tebedirba. Jos negauna nei kiek daugiau atlyginimo nei naujokės, o dirba jau daugybę metų. Jas skriaudžia darbdaviai, namie skriaudžia ir muša vyrai, terorizuoja net vaikai. Jos visą gyvenimą yra kaip vergės. O argi tai laimė? Nesuprantu tokios laimės.
Ir tegul čia nekalba „lia lia“, kad minimumas - normalus. Nė velnio, reikia žmonėms sukilti vieną kartą prieš vergvaldžius tironus prekybos centrų valdytojus, kurie lobsta durnelių sąskaita.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Pasidalinkite savo mintimis - gal teko dirbti paslaugų sferoje ir norite papasakoti apie darbo sąlygas? O galbūt galite pasidalinti istorija apie nemalonų darbuotojų elgesį?
Savo mintimis galite pasidalinti žemiau, jeigu norite papasakoti plačiau, rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt: