Režisierius kviečia atsidurti netolimojoje ateityje, kai žmonija tampa priklausoma nuo dirbtinio intelekto įsikišimo į jų gyvenimus, o žmonių sukurtas organizmas atsigręžia prieš juos pačius, norėdamas užvaldyti viską, kas yra gyva visoje žemėje.
Apie ką mes čia…
Talentingas mokslininkas Vilas Kasteris atidavė visą savo gyvenimą dirbtinio intelekto pranašumo prieš žmoniją tyrimams. Tyrimų dėka jis išrado galingą kompiuterį, kuris turėjo pasisavinti visas žmonijos žinias ir sutalpinti jas į vieną vietą. Visas šis darbas turėjo žmonėms padėti gyventi naujajame pasaulyje. Tačiau ne visi buvo patenkinti Vilo išradimu, todėl jis tapo vienos teroristinės organizacijos auka.
Po išpuolio vyras su draugų ir žmonos pagalba perkėlė savo protą į išradimą, turintį padėti visiems planetos gyventojams. Deja, persikūnijęs į kompiuterį, Vilas tampa nesuvaldoma grėsme visiems, nes jo vienintelis tikslas - viešpatavimas…
Kūrinio vidus
Prieš du metus pranešus apie „Viešpatavimą“, projektas iš karto tapo vienu laukiamiausių 2014 metų kino įvykių, nes prie jo savo rankas pridėjo pats Christopheris Nolanas. Filmo idėja, mintis ir produkcijos lygis po pirmų anonsų priminė kitus žymaus režisieriaus darbus, todėl jokio nerimo dėl projekto iki premjeros nebuvo. Deja, niekas nė negalėjo pagalvoti, kad pats laukiamiausias pavasario filmas taps tokiu nusivylimu, kokio net nebuvo galima įsivaizduoti.
Debiutuodamas režisūroje Willy‘is pasirinko pernelyg sudėtingą ir prabangų projektą. Jis turi puikią idėją, tačiau dėl pernelyg šalto ir visai neišraiškingo scenarijaus juosta tapo didžiausiu nesusipratimu, virstančiu į didžiulę scenų makalynę be nuoseklaus pasakojimo principo.
Suprantama, kad buvo bandoma suvelti protą, kuo taip didžiuojasi juostos prodiuseris. Yra viena, kai Nolanas ir jo brolis patys parašo scenarijus ir juos įgyvendina, o visai kas kita - kai scenarijų sukuria šiame versle debiutuojantis žmogus, kurio rašliavą ekranizuoja režisūros debiutantas. Filme jau nuo pat pradžių padaromos klaidos ir atskleidžiama pabaiga, kurios laukti nebėra prasmės. Kam tai daryti?
Kitas atvejis – įtampos nebuvimas. Visame filme yra vos dvi scenos, kuriose galime pajusti šiokį tokį adrenaliną ir pamatyti bent jau tam tikrą veiksmą. Kaip banaliai beskambėtų, susišaudymai tampa didžiausia juostos pramoga. Gaila, kad tokia šventė žiūrovus pasiekia vos penkioms minutėms per dviejų valandų trukmės filmą. Nuobodžiai vystoma siužetinė linija padaro iš filmo dramą, o ne žadėtą intelektualų ir įtempto siužeto trilerį.
Pernelyg daug dėmesio skiriama meilės motyvui. Net keista žiūrėti, kai dirbtinis intelektas turi jausmus ir gali mylėti. Taip pat nepamirštama ir draugystė. Kaip gi be jos galima apsieiti. Einant į filmą tikrai nebuvo jokių minčių apie dramą, kuri galiausiai virto į „Romeo ir Džiuljetos“ melodramą. Kūrėjai neblogai pasišaipė iš naivių žanro gerbėjų, kurie tikėjosi tikro teroro, o gavo saldžią pasaką.
Juostoje pasirodo labai daug įvairių veikėjų, tačiau jų paskirtis visiškai nesuvokiama. Situaciją gelbsti tik Vilas Kasteris ir jo personos varomas variklis, kuris tik filmo pabaigoje parodo tikrą galią ir viešpatavimo principą. Juokinga, kai reikia laukti daugiau nei pusantros valandos to, ko tikėjaisi gauti jau nuo pat pradžių.
Kita vertus, mintis apie dirbtinio intelekto ir Dievo paskirtį filme aiškiai matosi. Ribotos pasaulėžiūros žmonės visada eis priešingu keliu su technologijų pažanga, bet tie patys mokslo intelektualai savo įvairiomis tezėmis ir ne iki galo ištirtais bandymais gali privesti žmoniją prie žlugimo. Filmo motyvas ir mintis aiški, žinutė perduota gerai, nėra jokių užslėptų minčių, tik kelios metaforos su gamtos vaizdais, kurie vaizduoja prisikėlimą ir gyvybės svarbą kiekvienam iš mūsų.
Jeigu panašia linkme režisierius ir jo scenaristas dirbtų visą filmą, tai gautume ne tik įtemptą ir „užsuktą“ juostą, tačiau ir filosofinio pobūdžio darbą, kuris priverstų susimąstyti apie mūsų veiklos padarinius. Deja, gauname tuščiai iššvaistytą brangų laiką, žiūrint į Vilo ir jo žmonos santykių aiškinimąsi. Kalbant apie veikėjus, tai žmonos personažas irgi visai pakenčiamas. Moteris, turinti savo tikslą ir tikinti vyru, kuris iš tiesų yra tik dalis visos sistemos.
Pasibaigus filmui, atsiranda labai nemalonus ir nusivylimo kartėlį turintis jausmas, kai lygiai du metus buvo šaipomasi iš potencialaus juostos žiūrovo, dalinant pažadus apie išskirtinį filmą, galintį tapti metų įvykiu. Deja, tačiau net ir Nolano ranka nepadėjo projektui tapti palankiu peržiūrai.
Nuobodus ir visiškai nuviliantis filmas, kainavęs 100 milijonų dolerių, taps puikia pamoka juostos kūrėjui, kuriam geriausiai sekasi kitoks darbas, už kurį jis buvo apdovanotas Oskaro statulėle. Tikėkimės, kad ateityje Wally‘is mus nustebins ir savo režisūriniais sprendimais, tačiau jam reikia pasipraktikuoti su mažesniais projektais, o ne su tokio didelio biudžeto monstrais.
Techninė juostos pusė
Filmo produkcijos lygis išties labai aukštas, todėl šioje vietoje galima pagirti kino kūrėjus už jų techninę pusę. Ją papildo nemažai vizualinių efektų, kuriais galima pasimėgauti tik pačioje filmo pabaigoje, tačiau bent jau jie kompensuoja visą sugadintą laiką peržiūros metu, kai tenka stebėti nesąmoningus meilės-seilės vaizdus.
Kameros darbas būtų geresnis, jeigu pats Wally‘is sugebėtų pasinaudoti savo kinematografijos sugebėjimais, tačiau skųstis irgi nėra dėl ko. Jesso Hallo dėka buvau gautas ganėtinai malonus akims vaizdais. Jis bent pabandė sukurti trilerio motyvą, kuris iš dalies užgožtų nevykusiai papasakotą siužetinę liniją, todėl paskutinės trisdešimt juostos minučių vertos dėmesio būtent dėl operatoriaus pastangų.
Muzikinė juostos palyda visiškai sausai išreikšta, todėl iš šios perspektyvos net efektingiausiai parodyta įtampos turinti scena virsta į dramą. Gaila, kad prie šios juostos, kaip ir prie kitų Nolano darbų, neprisidėjo Hansas Zimmeris, tada bent jau dėl garso takelio būtų ramu, nes vien jau dėl aštrių ir išskirtinių kompozicijų filmas įgautų pagreičio.
Tiek garso, tiek vaizdo montažo darbai tragiški. Scenos sulipdytos visiškai nesąmoningai. Iškart atsisakoma nuoseklaus pasakojimo būdo, todėl viso filmo metu stebime scenų makalynę, kuri erzina ir neleidžia susikaupti žiūrint puikios idėjos ir blogo įgyvendinimo filmą. Garso montažas pernelyg silpnas, o tose scenose, kuriose vaizdą reikėjo sustiprinti ir rodomoms scenoms suteikti galios, stebime ramų ir nieko neišsiskirianti vaizdą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Su kiekvienais metais vis į didesnę duobę lendantis Johnny‘is Deppas su šiuo filmu pasirašo sau tikrą mirties nuosprendį. Dar vienas finansiškai nenusisekęs darbas, kuris įrodo, kad jo šlovės dienos jau praėjo ir jis jau nėra toks įdomus, koks buvo 2006–2007 metais. Žinoma, džiugu, kad aktorius pagaliau pasirodo su neišpaišytu veidu ir parodo savo kitokius aktorinius sugebėjimus, tačiau to neužtenka. Matosi, kad jam buvo nuobodu filmuotis šiame filme, todėl jokio išskirtinio pasirodymo ar gerai perteikto personažo nėra. Matome tik neblogai vaidinanti Deppą, kuriam už filmą sumokėjo 20 milijonų.
Antrame plane atsiduria neblogas kolektyvas, į kurį įeina Rebecca Hall. Jos populiarumas auga ir aktorė gauna vis įdomesnius pasiūlymus. Ji suvaidino Vilo žmoną, kurios dramatiškumas sugebėjo šiek tiek aplenkti Deppo charizmą. Ne geriausias jos vaidmuo, tačiau vienas iš tų, kuriuo galima patikėti. Kitas neblogas pasirodymas priklauso britui Paului Bettany‘iui, suvaidinusiam Vilo draugą. Aktoriaus svarba filme išties didžiulė, todėl jis galėjo laisvai konkuruoti su dirbtiniu intelektu, kuriam akomponavo Deppas.
Filmo pagrindinės trijulės darbas palankus, tačiau visai nesuvokiamas kitų aktorių pasirodymas. Skaudu, kai filme pasirodo talentingi Cillianas Murphy‘is, Morganas Freemanas, Cliftonas Collinsas Jr. ir Joshas Stewartas, o jų sugebėjimai neatskleidžiami. Sukaustyti ir visiškai negalintys manevruoti aktoriai atstoja gyvas dekoracijas. Filmas turi ir tokių prastų aktorių kaip Kate Mara, tačiau kam reikia kviestis ir tyčiotis iš tikrai talentingų žmonių?
Verdiktas
„Viešpatavimas“ – tai pirmas rimtas metų nusivylimas, kurį vainikuoja visiškai nenusisekęs scenarijus ir prastai įgyvendinta siužetinė linija, iš trilerio virstanti į nesąmoningai papasakotą ir meilės motyvą turinčią dramą. Juostoje neišnaudojamas aktorių potencialas, o pasakojimas perteikiamas nuobodžiai, todėl sukuriamas chaosas priverčia susierzinti jau nuo pat pirmų filmo akimirkų.
Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 3/10
Techninė juostos pusė – 5/10
Aktorių kolektyvinis darbas – 5/10
Bendras vertinimas: 4/10