Marius ir Edgaras S tarpusavyje visai gerai sutarė, aš nelabai jais domėjausi. Edgaras aukštas, lieknas, stilingas, simpatiškas, šviesiais peleniniais plaukais, labai mandagus, atsargus ir švelnus. Marius yra visiška Edgaro priešingybė, jis atrodo daug vyrenis, nei ištiesų yra, apkūnokas, valdingo ir grubaus charakterio, dažnai kalba šiurkščiai. Atitinkamai abu ir bendraudavo, nuolatos girdėdavau, kaip Marius viešai pasijuokdavo iš Edgaro, o Edgaras visai ramiai reaguodavo.
Man atrodė labai keista, kaip taip ramiai galima reaguoti, vis pagalvodavau, kad Edgaras slepia nuoskaudas, ir iki šiol nežinau, ar jis, būdamas toks jautrus, tikrai moka nekreipti dėmesio, ar vis dėlto nutyli.
Edgaras labai gražiai bendraudavo su merginomis, pats prieidavo, pakalbindavo, nusišypsodavo, o Marius - ne, jis būdavo tylus, arba kalbėdavo nelabai draugiškai, kalba jo būdavo nelabai aiški, tarsi sumaldavo žodžius, kažką neaiškaus burbteldavo. Kažkaip net nesąmoningai Marius mane veikė atstumiančiai, mintyse jį vadindavau „kolega diedu". Visai neblogai jis draugavo su viena kolege, atnešdavo jai kavos, kalbėdavosi koridoriuje. Ji, kaip ir dar viena kolegė buvo vienišos, todėl atrodė, kad jai patinka vyro dėmesys, nors ir vedusio.
Man tokiame bendravime nesimatė nieko smerktino, santykiai buvo labai kolegiškai, tada net nepastebėdavau jų bendravimo. Vieną dieną netikėtai ši kolegė pasakė, kad išvyksta dirbti į užsienį. Vėliau Marius pradėjo bendrauti su kita kolege, ir vėl neįžvelgiau nieko keisto - bendravo gražiai, kolegiškai. Pati labai nesiveržiau su juo bendrauti, ypač kai jis man labai grubiai atkirto, kai man skubiai reikėjo iš jo dokumentų, o jis buvo užimtas. Atsimenu, kad kažką piktai jam leptelėjau atgal, o po to nuėjau gerti kavos, braukdama ašaras.
Vėliau jis atnešė pyrago, pasakė, kad čia jo atsiprašymas, žinoma, aš nepatikėjau, tai priėmiau kaip eilinį jo juoką, kolektyve ir taip įprasta visus vaišinti įvairiais skanėstais. Tik po pusės metų kolegė papasakojo, kad Marius tikrai labai išgyveno ir pyragą atnešė būtent dėl to.
Intrigantė
Su Marium bendrauti pradėjau visai neplanuotai. Taip sutapo, kad mūsų skyriaus darbuotojus vadovė išsiuntė į kursus ir Marius atsisėdo šalia manęs. Man jis atrodė keistas, nuolatos sėdėdavo viršvalandžius, nors namuose laukė žmona su dviem mažais vaikais, jis namo neskubėdavo. Todėl ir paklausiau - „kodėl visada sėdi ilgai darbe?".
Jis sakė, kad neskuba namo, ką ten daryti ir t.t. Taip ir pradėjom kalbėtis, jis pasakė, kad žmona jo netraukia, kad ji labai stora, ir su ja įmanomos tik ribotos sekso pozos. Va taip jis man išsipasakojo, gal čia jį ir reikėjo sustabdyti, bet taip nebūtų mano eksperimento ir šio rašinio. Ėmiau ir pasakiau - „tai jeigu nuobodu, pasikvieskit į lovą trečią". Man tai buvo juokingos blevyzgos, o Mariui - ne, pasirodo, netyčia pataikiau į taikinio centrą.
Nekreipiau į Marių dėmesio, man buvo neįdomu, o jis ėmė pasakoti, koks jis nelaimingas, nuolatos kviesdavo kartu papietauti, nors visada atsisakydavau, jis vis kvietė, tarsi negirdėdamas žodžio „ne". Marius prašydavo, kad jį apkabinčiau, nesutikau, aiškiai mačiau, ko jis siekia.
Marius klimpo vis giliau, jau po kelių dienų paklausė - ar galiu aš pas tave ir tavo draugą lovoje būti trečias. Tai ganėtinai šokiravo, apie jį kaip apie meilužį net nepagalvočiau. Eksperimentas tęsėsi. Tada tiesiog smaginausi, pamačiau, kad Marius mergišius, ir vedžiojau jį už nosies. Pajuokavau, kad į lovą trečią pasikviestume nebent merginą.
Kadangi jokios kalbos manęs neišgąsdino, jis ėmė įžūlėti, pradėjo klausti intymių dalykų, tad spaudžiau stabdį, pasakiau, kad nekalbėsiu tokiomis temomis. Galiausiai jis paklausė, ar pažįstu svingerių... (...) Man buvo klaikiai juokinga, vis papasakodavau draugui, o jis man aiškiai pasakė - man viskas aišku ko jis siekia, neprisižaisk. Man buvo savotiška pramoga, rimtai į tai nežiūrėjau.
Marius guodėsi, kad jam negerai su žmona, todėl paklausiau, kodėl nesiskiria, o jis aiškino, kad žmona yra dėl jo tiek daug padariusi, kad jis negalėtų jos mesti. Aišku, toks guodimasis kaip „blogai man su žmona, apkabink mane, aš toks nelaimingas", yra ganėtinai gerai perkandamas, ir aš tai supratau kaip labai prastą „kabinimo" būdą, kuris vadinasi - „aš toks nelaimingas, dabar visos mane guoskit ir mylėkit". Man tikrai buvo jo savotiškai gaila, turbūt visos moterys randa, ko gailėti, bet tuo metu Marius man atrodė visiškas nevykėlis, žinojau, kad jis taip „kabino" ne tik mane, prieš tai taip pat nesėkmingai - ir kitas mano koleges. Negerbiau jo, žiūrėjau kaip į vargšą, nelaimingą žmogų, kuris net nesirenka moterų, kalbina visas iš eilės, gal kuri užkibs. Manau, kad ir vedė jis nemylimą moterį, nes, jeigu mylėtų, niekada nesiguostų ir visų iš eilės „nekabintų".
Draugai - nedraugai
Aš jau nebesijuokiau iš jo, stūmiau jo dėmesį nuo savęs link šeimos, siūliau, kad pasitelktų daugiau fantazijos lovoje, kalbėjau apie bet ką. Pavyzdžiui, žiūrėjau į pieštukinę ant stalo, o ten liniuotė įdėta, sakau - va, pasiimk liniuotę į lovą, žmoną papliaukšėsi ir t.t. Oi, kaip jis buvo užsivedęs, tik vis tiek jis namo neskubėdavo. Visaip klausė, ką apie jį manau, bet nepatiko jis man, tai išsisukau, sakiau, kad klaustų laisvų merginų, man tai neįdomu. Tiesiai pasakyti, kad jis man nepatinka, negalėjau.
Galiausiai jis aprimo, nustojo temas sukti į lovos pusę ir pakvietė atostogauti šeimomis. Atrodė labai keista, bet tada pagalvojau, kaip gerai, kad galim draugiškai bendrauti. Tą akimirką palaikiau jį draugu, bet atostogauti nevažiavau. Tada ir nusprendžiau, kad tarp vyrų ir moterų draugystė įmanoma, bendravau su juo labai laisvai, laikiau Marių „saviaku", kuris nesivaržo kalbėti intymiomis temomis.
Marius buvo man draugė vyrišku pavidalu, kadangi į jį nežiūrėjau kaip į vyrą, jaučiausi laisvai, visai nesivaržydama, pliurpdavau visokius niekus, tarsi su savo draugėmis. Marius nustojo kabinėtis, aš nebesijuokiau iš jo. Pradėjom kalbėtis apie dalykus, kurie mus slėgė. Aš guosdavausi, kaip mane slegia nemotyvuojantis darbas.
Marius pasipasakojo labai daug asmeninių rūpesčių, žinoma, apie juos nepasakosiu, tai tikrai labai asmeniška, bet visi jie - apie jo santykius šeimoje ir už jos ribų. Tuo metu maniau, kad labai gražiai bendraujame, tikrai pasijutau jo drauge, gal suprasdama, kad jis yra priklausomas nuo to adrenalino siekiant moters, nuo noro nuolatos patirti tą drugelių jausmą pilve, kurio jau seniai nebejaučia su žmona.
Praregėjimas
Toks bendravimas tęsėsi apie mėnesį, o po to vėl viskas atsinaujino. Jis buvo labai nusiminęs dėl darbo, o aš paklausiau, kas atsitiko, ar reikia paguosti. Ir dabar suprantu, kad tik tą vienintelį kartą Marius mane suprato teisingai, kad siūlau draugišką pagalbą. Jis pasakė - „aš ieškau kas mane paguostų ir paglostytų ne tik galvą (...)". Pamačiau, kad čia jau pabaiga... Marius man nusibodo, jau erzino, kad mūsų bendravimą jis nuolatos lenkė meilužių kryptimi.
Pasakiau, kad man nepatinka tai, ką jis šneka (...). Kažką pradėjo aiškinti, kad jaučia tarp mūsų chemiją ir t.t. Kai darbe kalbėjausi telefonu su savo vaikinu ir paklausiau, ko jis norėtų vakarienei, Marius įsiterpė - o aš norėčiau tavęs. Apsimečiau, kad nieko neišgirdau. Galiausiai Marius pasakė, kad neatsirastų nei vieno vyro, kuris nenorėtų su manimi pasimylėti, jei tik pasiūlyčiau. Tai buvo galas mūsų draugystei, supratau, kad šitas kelias niekur nenuves, kad mes jį skirtingai suprantame. Jis mane vadindavo savo mūza, o aš pasakiau, kad to nebenoriu. Taip, mūza būti galėjau, bet tik ne tokiomis sąlygomis. Buvo aišku, kad jis niekada nesugebės būti draugu.
Kad ir kaip man buvo gaila mūsų, o tiksliau - mano draugystės, bet turėjau kažką daryti, žinojau, kad neteksiu draugo po to, ką pasakysiu, bet kitos išeities nemačiau. Jo akyse aš buvau ne draugė, ir pagaliau tai teko pripažinti. Aš eilinį kartą viską švelninau, sukūriau Mariui pasaką, pasakiau - „nenoriu būti tavo mūza, nes aš mėgstu būti vienintelė, o kažkelinta po kolegių būti nenoriu". Leidau pačiam pasidaryti išvadas, kokias pats norės, kad jam nebūtų labai skaudu, ir pats susigalvotų sau naudingą versiją.
Deja, tai nelabai padėjo. Po tokių mano žodžių įvyko didysis lūžis. Marius per vieną akimirką virto visai kitu žmogumi, jis staiga persimainė, nustojo su manim bendrauti, ir jeigu kažką pasakydavo, būdavo labai grubus, nuolatos įžeidinėjo. Marius nepasiekė, ko norėjo, aš atsitraukiau, o jis išleido spyglius.
Nusiminiau, bet nepykau, siūliau jam bendrauti su kita kolege, kuri yra vieniša, kuriai Mariaus dėmesys būtų atgaiva, bet jis pasakė - „nesupyk, bet iš jos mūza niekaip nesigautų". Ir pridėjo - „nieko, pats susitvarkysiu, paskaudės ir praeis". Keista, ar tik čia nepakvipo jausmais? Gal eilinė meilužių paieška įklampino Marių į kažką rimtesnio? Tai vienintelis dalykas, kuris galėtų paaiškinti, gal net ir pateisinti Mariaus tolesnį elgesį.
Taigi, Marius virto kažkuo nemaloniu, kažkokiu pykčio gumulu. Pradėjo nepagarbiai komentuoti mano aprangą, elgesį ir t.t. Jei sugebėdavo vieną dieną gražiai bendrauti, kitą jau drėbdavo pašaipas kibirais. Man jis tapo kaip danties skylė, tuščia vieta, kurią labai skauda. Didžiausiam kolegų nustebimui, po vieno eilinio grubaus Mariaus juokelio, aš jam trenkiau - susikaupė viskas ir turėjau išsilieti.
Visi žino, koks esu ramus žmogus, o ėmiau ir trenkiau... Pyktis ir nuoskauda gniaužė gerklę, paralyžiavo mintis, buvo labiau nei aišku, kad jokios draugystės iš jo pusės niekada nebuvo. Nekalbėjau su juo, visiškai ignoravau. Gal jis toks grubus pasidarė ne specialiai, visai to nejausdamas? Manau, kad Mariui buvo skaudu dėl to, kad nepasiekė, ko norėjo, ir staiga pradėjo nekęsti manęs. Kelis kartus Mariui bandžiau paaiškinti, kad jis elgiasi labai bjauriai, bet Marius pasakė - „nesuprantu, kodėl, kai kolegė su tavim kalbasi sarkastiškai, tu nepyksti, o kai kažką pasakau aš, tu reaguoji?". Nieko neatsakiau, nors žinojau, kad kolegė yra mano draugė, su kuria galiu pasipykti ir pasiginčyti. Ji visada buvo mano draugė, ir nepriekabiavo kaip jis, bet Marius net nebūtų supratęs, jis viską matė kažkaip iškreiptai.
Yla išlindo iš maišo
Toks grubus jo elgesys privertė ir koleges išsipasakoti. Viena kolegė Marių viešai išvadino britkiu diedu, tada supratau, kad ir jai Marius kažko prišnekėjo, kita kolegė irgi pasipasakojo, kaip jis yra ją kabinęs, o po to stipriai įžeidęs, todėl ji su Marium nebebendrauja. Taip pasipylė kolegių pasipasakojimai.
Pasirodo, Marius patyliukais taip lindo prie visų kolegių, ir vis dar lenda, jis tapo pajuokos objektu, bet tik už akių. Ilgai darbe niekam nieko nepasakojau apie Marių. Iš tiesų, jei ne jo grubumas, būčiau taip niekam nieko ir nesakiusi. Po Mariaus pasikeitimo visas mūsų bendravimas man nušvito visai kitoje šviesoje, visi jo paatviravimai tapo niekuo nevertu melu. Iki šiol viena kolegė juokiasi prisimindama, kad jį vadindavau „saviaku", vis pašiepia - „na, tu ir radai su kuo draugauti". Taip, dabar tai tikrai juokinga.
Vis bandžiau Mariui atleisti jo grubų elgesį, kolegė sakė, kad jis tiesiog toks yra ir nereikia ant jo pykti. Bandžiau palaikyti draugiškus santykius, o jis - ne.
Gavau darbo pasiūlymą, bet niekaip negalėjau apsispręsti, sugalvojau paklausti keleto žmonių klausimo - „taip, ar ne?", kas nusvers, taip ir pasielgsiu. Paklausiau ir Mariaus - „nieko neklausk, tik sakyk, taip ar ne". Bet Marius lyg niekur nieko atsakė - „gerai, bandom". Tada supratau, kad jis viską supranta visiškai kitaip nei aš, ėmiau net gailėtis kad išvis su juo bendravau, supratau koks jis nelaimingas, o gal ir sergantis žmogus. Gal dar prie to reikia pridėti, kad Mariaus ir mano bendravimas atitinka vieną seksualinio priekabiavimo formų, kai priekabiautojas aukai pasakoja, koks jis nelaimingas, kaip reikia jo gailėti, visas temas lenkia į vulgarumą, o pagaliau ima grubiai elgtis, išprovokuoja aukos fizinį gynimąsi, tai pateikdamas, kad auka tai jis, o ne patyliukais jo terorizuojamas asmuo.
Pavargau nuo Mariaus elgesio, supratau, kad nereikėjo su juo susidraugauti. Marius savo grubumu parodė, kad nemoka išlikti stipriu, kai jį atstumia, jis elgėsi labai negarbingai. Mačiau, kad viena kolegė visada atsisakydavo pietauti su kolektyvu, jei tik eidavo ir Marius, kita kolegė su juo nebesikalbėjo. Kiekviena savaip jo vengėme.
Mano darbo stalas buvo visai netoli jo, todėl nuolatos dirbdama mačiau Marių prieš akis, jis man tapo nemalonus po to begalinio kabinėjimosi ir kai kolegė pasiūlė pasikeisti darbo vietomis, sutikau nesvarsčiusi. Man nerūpėjo, kad jis dabar bus man už nugaros, džiaugiausi, kad jo nematau, tarsi jo visai nebūtų. Vėl grįžau į pirminį istorijos tašką, kai dirbu savo darbą, nekreipiu dėmesio į tą keistą kolegą, kuris vis ilgiau užsibūna darbe...
Nepateisinu Mariaus elgesio, bet manau, kad kažkokia moteris yra jį labai stipriai įskaudinusi, todėl dabar jis taip elgiasi, bėga ir bėga, negali sustoti. Tokį mano pamąstymą patvirtino ir viena kolegė, kuri pati apie tai prašneko garsiai, ir patarė nejuokauti su Marium. Gal ir tikrai jis patyrė kažkokį stiprų skausmą, o jo žmona padėjo jam iš to išsikapstyti, tik kodėl dabar Marius taip jos negerbia? Neseniai Mariui gimė trečias vaikas, o jis vis tiek negali sustoti, vis ieško savo mūzos...
Aš ir Marius esam gyvi įrodymai, kad moterys iš Veneros, o vyrai - iš Marso. Man labai lengva būti drauge, o Marius net nesvarstė tokios galimybės, jis visada sakydavo - „žiūrėdamas į moterį pirmiausiai matau moterį, o tik po to - kolegę". Mes elgėmės kaip tipiniai savo lyties atstovai, aš labai daug kalbėjau, analizavau, eksperimentavau, interpretavau, žaidžiau ir draugavau, o Marius elgėsi kaip tikras patinas - siekė užkariauti patelę.
Ar yra visos šios istorijos išvada? Taip. Visada galite laiku pasakyti „stop", bet nebijokite eksperimentuoti, tai suteikia gyvenimui skonio, spalvų, potyrių. Ar vyrai ir moterys gali būti tik draugais? Į šitą klausimą turėtų atsakyti kiekvienas pats už save.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Mudu – tik draugai“, - sako mergina, su šypsena palydėdama draugių pokštus apie paslaugų bičiulį. „Ne ne, nieko tarp mūsų būti tikrai negali, esam kaip brolis su seserimi“, - analogiškoje situacijoje kalba vaikinas. Tiesa ar melas? Vieni įsitikinę, kad vyrų ir moterų santykiai negali būti platoniški be kibirkščių bent jau pažinties pradžioje, kiti džiaugiasi turėdami gerą priešingos lyties draugą ir apie kitokį ryšį nė neusimąsto. Pasidalinkite savo patirtimi!
„Tai labai sudėtingas ir keblus dalykas, kuomet santykiai svyruoja ant plonytės ribos. Vienas dažniausiai gali jaustis tik draugu, o kitas būti įsimylėjęs iki ausų“, - jau anksčiau šią temą mėgino nagrinėti DELFI skaitytoja.
Padėkite atsakyti į amžiną klausimą – ar vyras ir moteris gali būti draugais? Papasakokite, ar esate atsidūrę situacijoje, kada supratote, kad platoniški santykiai neįmanomi? O galbūt tam tereikia susitarimo, ir jokių kibirkščių tada nekyla?
Laukiame Jūsų minčių el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Draugai“ iki kovo 31 d. Vieno teksto autoriui atiteks Haruki Murakami knyga „Bespalvis Cukuru tadzakis ir jo klajonių metai“.
Taip pat savo nuomone galite pasidalinti žemiau: