Pirmąją kelionės dieną sekėsi išties neblogai: pirmiausiai sutaupiau laiko ir pinigų, nes prieš kelionę nėjau į banką keisti litų į eurus, o likusią dienos dalį praleidau Vilniaus ir Vienos oro uostuose, kur atsiskaityti už maistą ir gėrimus kortele – patogu ir greita, be to, pigiau, nes skaičiuojamas palankesnis valiutos keitimo kursas, jei pasirenkama mokėti eurais.
Priešingai, jei atsiskaitoma kortele ir terminale pasirenkama atsiskaityti litais, rizikuojama, kad prekybininkas pritaikys sau palankesnį valiutos keitimo kursą ir išleisite daugiau.
Atvykus į Berlyną sunkumų taip pat nekilo: viešojo transporto bilietus galima įsigyti iš automatų atsiskaitant kortele – analogiškas sprendimas įdiegtas ir Danijos sostinėje Kopenhagoje. Visgi Berlyne norint mokėti kortele, pravartu žinoti, kad dažna kavinė korteles priima tik tuomet, kai mokama didesnė nei 10-ies ar 15-os eurų suma, tačiau Vokietijos sostinėje skaitinė kainų išraiška yra artima Vilniaus senamiesčio kavinių kainoms, skiriasi tik valiuta, tad priverstinai pirkti daugiau norint pasiekti atsiskaitymo kortele lygį neteko.
Atvykus į parodą išsiversti tik su kortele buvo sudėtingiau. Nors paroda Berlyne buvo išties įspūdingo dydžio (vien jos paviljonų plotas yra bene 10 kartų didesnis už Vilniaus parodų rūmus „Litexpo“, o juose prisistato daugiau nei keliasdešimt valstybių iš viso pasaulio), atsiskaityti kortele buvo galima tik didesnių šalių stenduose. Prekybininkų paaiškinimas paprastas: kas turėjo iš anksto sudarę sutartis su bankais, pasiėmė nešiojamus kortelių terminalus, kas neturėjo – jų nenaudojo ir parodos metu.
Tai mane šiek tiek nustebino, nes Danijoje mokėjimo kortelės yra naudojamos net turguose ir tik vienoje kavinėje teko išgirsti, kad atsiskaitymai priimami tik grynaisiais. Tačiau padavėja iškart parodė į greta esančią užeigą, kur galima sėkmingai svečiuotis be grynųjų – tai vyko Kopenhagos hipių ir menininkų Kristianijos rajone.
Visgi, lankant tarptautinę žemės ūkio parodą Berlyne patariama už simbolinį mokestį išbandyti siūlomų gaminių, todėl teko ieškoti, kaip problemą išspręsti: galiausiai sutariau su kolega - už mane mokėjo grynaisiais, o aš esant progai atsiskaitydavau kortele ir paskutinę dieną pasiekėme „nulinį“ balansą.
Nors parodos metu šis sprendimas nebuvo labai patogus, grįžus visos kelionės išlaidos buvo matyti einamosios sąskaitos išraše, tad nesudėtinga įvertinti, kiek nukrypta nuo išlaidų plano.
Išvykstant iš Berlyno vėl džiaugiausi, kad su savimi neturėjau grynųjų – nereikėjo sukti galvos, kur dėti smulkius euro centus ir popierines nepanaudotas kupiūras: ar įnešti į banko sąskaitą, ar pasidėti kitai kelionei, ar laukti, kol Lietuvoje bus įvestas euras.
