Kalėdas sutikau Nikaragvoje pas sužadėtinio šeimą, o Naujiesiems parlėkėme į Gvatemalą trankiai atšvęsti su draugais (nors galbūt šiek tiek perdedu sakydama, kad parlėkėme, nes 19 valandų kelionė autobusu, tiesą pasakius, atrodo kaip amžinybė).
Kalėdos, neslėpsiu, buvo savotiškos. Tik antrą kartą jas švenčiu ne namuose – pirmą sykį be savo šeimos jas sutikau 2010 m. Londone su vienais mylimiausių draugų, kurių jau nemačiau kelis metus, bet ir su dalgiu man nei jų, nei angliškų Kalėdų niekas neišpjaus iš širdies, bet tai jau kita istorija ir čia ne laikas ir ne vieta ją pasakoti.
Taigi, 2013 m. Kalėdos: valgėme ir gėrėme kaip Lotynų Amerikoje per šventes įprasta… iš plastikinių indų. Mano asmeninė nuomonė vienkartinių indų klausimu yra nelabai palanki – galbūt šeimininkėms ir lengviau paskui susitvarkyti, bet bent jau per Kalėdas norisi pabrėžti susitikimo svarbą, išskirtinumą (juk didelė šeima su pusseserėm, trečios eilės tetom ir dėdėm iš Amerikos ir tuo pusbroliu, kuriam velniškai sekasi armijoje, suguža tik kartą per metus). Man sunku buvo jaustis ypatingai skanaujant vyną iš vienkartinio puodelio ir stengtis neslankioti lengvutės plastikinė lėkštės, kol joje gaudžiau kiaulienos gabaliuką.
Maistas, kaip jau supratote, nebuvo pagal krikščioniškas tradicijas – Kūčioms valgėme mėsą (nors šeima yra krikščioniška). Taip pat nebuvo jis namie paruoštas: užsakytas restorane prieš 3 dienas už įspūdingą sumą ir pavakarėn atvežtas į namus trijuose vienkartiniuose folijos induose (...).
Beveik oficialu, kad pirma ir, deja, antra Kalėdų dienos yra internacionalinės pašildyto maisto šventės. Kodėl „deja“? Na, mano atveju todėl, kad lazanija po trijų dienų kartais šaldytuve, kartais ant stalo, laikymo ir +32 C Nikaragvos karščio, nieko gero, išskyrus virusą, neatnešė. Dabar prie gerokai sustreikavusios virškinimo sistemos pridėkime 19 valandų kelionę į Gvatemalą (ačiū „King Quality“ brangininkų kompanijos autobusams su veikiančiu tualetu viduje), ir „deja“, manau, pasidaro aiškus.
Naujuosius pasitikome, kaip ir norėjau – triukšmingai. Tikrąja žodžio prasme. Didžioji dalis fejerverkų buvo labiau garsiniai, nei vaizdiniai. Išvyniojus plačią garsinių fejerverkų juostą ir jai pradėjus sproginėti, gavome bėgti į visas šalis, nes plastiko gabaliukai lakstė į visas puses. Nei man, nei Agnei nepavyko tinkamai pasislėpti – jai pataikė į koją, o man į ranką. Į ranką, kurioje laikiau vyno taurę, o po smūgio tą vyną laikė mano keliai…
Naujieji buvo smagūs, draugiškoje internacionalinėje kompanijoje. Tokiuose susibūrimuose man visada smagu sužinoti, keliomis ir kokiomis kalbomis kalbame (filologų profesinės ligos). Pakankamai nedideliame susibūrime suskaičiavau septynias: ispanų, anglų, lietuvių, italų,prancūzų, japonų (!), rusų. Įdomu, kad iš tiesų tautybės buvo tik keturios: amerikiečiai, gvatemaliečiai, nikaragvietis ir mes, paskutiniai, bet ne mažiau svarbūs, – lietuviai.
Su Agne ir Simu dar nemažai ką pamatėme, aplankėme ir nuveikėme, bet tai jau kita istorija ir čia ne laikas ir ne vieta ją pasakoti.
Eugenija - šiuo metu Gvatemaloje gyvenanti ir dirbanti lietuvė. DELFI publikuojamuose autorės tinklaraščio įrašuose - tiek keliautojo dienoraštis, tiek asmeniniai įspūdžiai ir patirtys gyvenant šioje šalyje: vulkanupasakos.wordpress.com