Apie ką mes čia…
Atokiame miestelyje, kuriame visi kiekvieną pažįsta, įvyksta kraupus nusikaltimas. Viešbučio kambaryje rasta negyva mergina. Bylą ima tirti žinoma miestelio tardytoja, kurios sumanus protas nuveda ją prie labai kraupios tiesos.
Kūrinio vidus
Trumpiau nei per mėnesį gauname jau ketvirtą lietuvišką juostą, tačiau šį kartą jaučiamas vienas didžiausių nusivylimų, nes, mano nuomone, dabar tiesiogine to žodžio prasme pasišaipoma iš žiūrovų pristatant antrarūšį televizinio lygio projektą.
Prasidėjus juostai matomas labai silpnas produkcijos lygis, siužetinės linijos eiga pateikiama visiškai chaotiškai, o blogiausia, jog pati istorija sudėliota gabalais, todėl prarandamas ir nuoseklumas, galintis priversti jausti įtampą ir nežinią nuo ekrane rodomų vaizdų. Kaip bebūtų gaila, tačiau tai neįvyksta, todėl netgi sunku atsipalaiduoti, kai ekrane matoma juosta, sukurta pigaus serialo pavidalu televizijai.
Pati filmo istorija galbūt ir būtų įdomi, tačiau veiksmo pateikimas ir, žinoma, nuobodžios buities akcentavimas visame filme leidžia tik nuobodžiauti žiūrėti į laikrodį ir laukti, kada jau pasibaigs šis nesąmoningas pobūvis kine. Išties, jau įpusėjus filmui galima suprasti, kaip jis pasibaigs net neskaičius knygos. Sukurti detektyvinę atmosferą režisierei nebuvo lemta. Galiausiai viskas virsta į kraupią dramą su neįtikinamu siužetu. Nejaugi tokio filmo nusipelnė mūsų šalies žiūrovai? Tikrai ne. Gaila knygos autorės, su kurios kūriniu buvo taip neatsakingai pasielgta.
Filmo veikėjai šiek tiek atskleidžiami, žinoma, tuo pačiu parodoma lietuviškosios provincijos buitis bei žmonių mentalitetas. Ypač gerai pateikiama senyvo amžiaus mokytoja, kuri asocijuojasi su vienatvės jausmu. Tokius senolius gyvenime sutinkame dažnai, todėl bent jau veikėjai pateikti tinkamai, o tai suteikia filmui vienkartinio džiugesio. Pagrindinė filmo herojė, tardytoja, pateikiama taip pat neblogai: parodoma jos metamorfozė nuo įsimylėjusios mergaitės iki šiurkščios moters, kuri savo gyvenime neturi nieko šviesaus. Tuo ir pasibaigia personažų įdomumas.
Vienas iš neblogų ir retų filmo dalykų - sovietmečio pateikimas ir niūri, pilka to laikotarpio atmosfera lydinti filmo scenas. Čia pasidarbuota iš peties, bent jau autentiškai pristatyta atmosfera, o tai džiugina akis ir parodo, kad filme yra režisūros.
Viską apibendrinus ir nenorint išpasakoti pačių geriausių ir intriguojančių vietų galima teigti, jog tai vienas prasčiausių lietuviškų kūrinių, kuris vos lenkia nieko vertą M. Martinsono „Tylią naktį“.
Techninė juostos pusė
Mažas filmo biudžetas iš karto matomas pasižiūrėjus į juostos kokybę. Operatoriaus darbas apgailėtinas, montažas - tuo labiau, ypač pasižiūrėjus kaip sudėliotos visos scenos. Susidaro įspūdis, jog kurta buvo specialiai tam, kad filmą parodytų per televiziją ir jau nuspręsta, kuriose vietose bus reklama.
Garso takelis taip pat silpnas, vien tik pradžioje įtemptos muzikinės kompozicijos melagingai afišuoja apie juostos įtemptos atmosferos buvimą, bet, deja, pradžia ir liko pati smagiausia, kai nuotaika dar nebuvo sugadinta po peržiūros.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kaip jau dažnai minima, viena didžiausių lietuviško kino bėdų – tai aktorių vaidyba. Šiuo atveju darosi tiesiog juokinga, nes atrodo, kad beveik visa „Dviračio žinių“ delegacija suvaidino šiame filme.
Vienintelis, mano nuomone, vertas pagyrimo, kaip keista, yra Aistis Mickevičius. Epizodiškai pasirodęs vyras bent jau įtikinamai perteikė savo vaidinamą personažą, ko negalima pasakyti apie likusius juostos dalyvius.
Neringa Varnelytė, Rimantė Valiukaitė, Gediminas Storpirštis, Algirdas Dainavičius – visi jie pasirodo klaikiai, o ką jau kalbėti apie Jurgitą Jurkutę, kurios pasirodymas, mano manymu, pats prasčiausias. Netgi nupurto pasižiūrėjus į tokią prastą visų aktorių vaidybą.
Verdiktas
„Vardas tamsoje“ – tai prastas ir visiškai neintriguojantis detektyvas, kuriame dominuoja vien tik lietuviška depresija, silpna vaidyba ir neskoningai papasakota istorija. Ji verčia pagalvoti apie tolimesnę nacionalinio kino raidą.
Bendras vertinimas: 3/10