Apie ką mes čia...
Po Patriko pažinties su mėlynaisiais žmogeliukais, išlindusiais į realų pasaulį, prabėgo nemažai laiko. Smurfai nerūpestingai leidžia puikias dienas savo kaimelyje nesibaimindami piktojo burtininko Gargamelio, užstrigusio Niujorke. Deja, piktadarys jau rezga naują planą, kaip pasisavinti iš smurfų jų jėgą. Nauja kova su blogiu prasideda ir šį kartą kovos lauku tampa meilės miestas – Paryžius.
Kūrinio vidus
Pirmas filmas, kurį pamatėme 2011 m., buvo skirtas įvairaus amžiaus žiūrovams, nes, reikia pripažinti, nemažai žmonių ėjo kamuojami nostalgijos vaikiškiems prisiminimams, susijusiems su animacija, komiksais ar knygutėmis smurfų tematika, kurios buvo gana populiarios prieš kelis dešimtmečius. Šį kartą kūrėjai sužaidžia paprasčiau, pristatydami itin vaikiško pobūdžio filmuką, kuriame peržiūros metu net nekyla jokie sentimentai ir prisiminimai apie vaikystę. Gaunamas labai sausas produktas, kurio vienintelis tikslas – pasipelnyti.
Filmas perpildytas nesąmoningais veiksmais, siužetinės linijos pateikimas taip pat labai nuspėjamas, banalus, o kas blogiausia – neoriginalus. Siužetinė linija vystoma visiškai be jokios idėjos ir tik filmo viduryje atsiranda vienas iš dvejų labai gerų momentų. Kalba eina apie Audrey Hepburn. Taip, būtent apie kino divą iš didžiosios raidės, vaidybos virtuozę, legendinę Audrey Hepburn.
Žinoma, galima nutuokti, jog peržiūros metu auditorija nė nesuvoks kas vyksta, nes, vis dėlto abejotina, jog vaikai yra susipažinę su kino klasika. Kaip bebūtu keista, ši scena pati linksmiausia viso filmo metu. Antra panaši akimirka atsiranda tik filmo pabaigoje, kai bandoma pavaizduoti epinę kultinio „Žmogaus su randu“ sceną. Visą kitą, kas parodyta filme, daug kartu matyta kituose žanro darbuose.
Juostoje bandoma parodyti tėvo ir vaikų santykius ne tik tarp smurfų, bet ir žmonių, šiek tiek sugraudinti pernelyg jautriu kontekstu. Ką gi, čia ne drama, kad būtų galima išnešti kokį stipresnį pojūtį, tačiau bent jau šiame filme kūrėjai nedegradavo taip kaip „Alvino ir burundukų“, kur matėme žvėrišką pornografiją. Yra daug vietų, kur bandoma žiūrovus papirkinėti ne itin vykusiais juokeliais „Tomo ir Džerio“ stiliumi, bet ne tai blogiausia. Labiausiai ausis rėžia pokalbiai apie tualetinius reikalus. Nejau vaikams iki pilnos laimės reikia kakučių, bezdalų ir veikėjų, pavadintų pimpačkiukais? Neskanu, tiesiog neskanu.
Dar viena keistenybė dėl personažų. Kaimelyje matome tiek daug smagių smurfų, tačiau kūrėjai kažkodėl pasirenka pačius neįdomiausius ir tai tik keturis. Pirmame filme bent buvo galima pasijuokti iš kiekvieno jų, o čia paradui vadovavo narcizas, niurzga ir kerėpla. Na ir dar mėlynasis Kalėdų senelis pasirodydavo kartas nuo karto kadre. Skurdžiai šį kartą pasmurfavome.
Vienintelis žavus filmo akcentas, tai puikios filmavimo vietos. Paryžius ir jo gatvelės taip keri akis, jog kartais bandai nekreipti dėmesio į vykstantį veiksmą, o tik mėgautis meilės miestu. Silpnas filmas, labai nusileidžiantis savo pirmtakui, o kai pagalvoji, kad 2015 metais išvysime trečią dalį, pasidaro nejauku.
Techninė juostos pusė
Reikia pripažinti tą faktą, jog vizualiai filmas padaro įspūdį , nes ir specialieji efektai kokybiški, ir pats naktinis miesto fonas pakeri, bet patys smurfai išliko tokie pat nenatūralus kaip ir pirmame filme.
Garso takelis siaubingas, nedvelkia juokiais nuotykiais, silpnai priderintos prie scenų kompozicijos ir tik viena daina praskaidrina peržiūrą. Kalba eina apie grupę Fort Minor ir jų hitą „Remember the name“. Montažas irgi labai klaikus, kartais matosi atskiras kadrų kratinys.
Operatorius, kuris derino savo veiksmus su 3D formatu, kad žiūrovams būtų galima nuo vieno ar kito smurfų šoktelėjimo į ekrano pusę atitraukti galvas, pagirtinas. Vaizdžiai parodomas ir pats Paryžius ir jo nuostabios apylinkės. Reikia už tai padėkoti kūrėjams, nes bent čia nesusimovė ir leido akims pasimėgauti.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kaip ir pirmoje juostoje, čia irgi dominavo neįprasto talento aktorius – Neilas Patrickas Harrisas. Kaip visada smagus ir žvalus pasirodymas. Žinoma, šį kartą Neilui į pagalbą atėjo sunkioji artilerija – airis Brendanas Gleesonas. Jo pasirodymas labiausiai nustebina, nes retai galima pamatyti šį Holivudo veteraną tokio pobūdžio filmuose. Malonus duetas.
Hankas Azaria, suvaidinęs Gargamelį, irgi vertas pagyrų. Jis neblogai įvaldė piktojo burtininko personažą, bet kiti aktoriai labai neįtikinami. Net ir įgarsinimas kai kurių smurfų per daug prastai perteikia jų charakterio esmę.
Verdiktas
„Smurfai 2“ – tai klaikus 2011 metų hito tęsinys, kuriame vienintelė šviesiausia akimirka tampa Audrey Hepburn paminėjimas. Iki negalėjimo nuvalkioto scenarijaus, prastų juokelių, banalių veikėjų veiksmų perpildyta juosta tėra dar vienu vaikams skirtu muilo burbulu, kuriame be smagių aktorių ir vizualaus grožio pasigendama nuoširdumo ir šilumos.
Bendras vertinimas: 3/10